Iš lėto mano vokai užsiveria ir vėl atsiplėšia. Kelis kartus lėtai sumirksėjus, širdies ritmas nutyla ir pulsas nebeužgožia aplinkinių garsų.
Gulėjau šiltoje lovoje. Patalai pūkiniai ir kvepia skalbimo milteliais. Šalia lovos naktinis stalelis, o ant jo - telefonas ir stiklinė vandens.
Pro užuolaidų, kurios buvo pakabintos ant erdvių langų plyšį skverbėsi rytiniai saulės spinduliai. Jie kaip tik buvo nukreipti į mano akis. Tai nebuvo ypač malonus jausmas, nors ir mano akys buvo išsiilgusios šviesos ir spalvų. Aš sunkiai pakėliau savo ranką ir prisidengiau jas.
Aš nežinojau, kur aš esu ir kaip čia atsidūriau. Paskutinis dalykas, kurį pamenu, tai ta keista saulė. Kai pabandau prisiminti kažką daugiau, ima plyšti galva.
Pagaliau supratau, kad visiškai nesigaudau erdvėje ir savyje. Pradėjau jausti kaip panika pradeda plisti po mano kūną. Kaktą išmušė šaltas prakaitas, širdies ritmas vėl pradėjo spartėti.
Greitai atsisėdau ir apsižvalgiau atidžiau: buvau erdviame kambaryje - sienos pastelinės mėlynos spalvos, o prie sienų išdėsyti baldai. Tai buvo komoda, rašomasis stalas, erdvi spinta ir maža sofa. Visi baldai buvo baltos spalvos.
Bijojau palikti lovą. Bijojau net pati nežinau dėl ko. Tiesiog buvo apėmęs savisaugos jausmas, kuris liepė man nejudėti iš vietos.
Mielai būčiau paklausius savisaugos jausmo, tačiau jei ir toliau sėdėsiu lyg įkalta nieko neišsiaiškinsiu, ir toliau bijosiu.
Iš lėto padėjau kojas ant žemės. Pajutau švelnią kilimo medžiagą. Atsistojau ir pasirodė, kad mano kūnas lyg iš švino.
Pamačiau duris. Nusprendžiau jas atidaryti. Pasukau rankeną ir iš lėto pravėriau duris. Kambaryje buvo tamsu. Apčiuopiau jungiklį ir jį paspaudžiau.
Tai buvo vonios kambarys. Jame puikavosi didelis ir prabangus veidrodis. Veidrodyje mačiau merginą, tačiau jos nepažinojau...
