1. Visko pradžia

49 9 5
                                    

Meškiukas atsikėlė, pasiražė ir nutipeno prie veidrodžio. Žvilgtelėjo į jį, bet išsigandęs skubiai nusuko akis. Jam buvo skaudu žiūrėti į savo atvaizdą. Jam buvo skaudu, nejauku ir netgi baisu, nes jis nežinojo. Jis nežinojo kodėl jis netoks kaip visi miško žvėrys ir tai varė jį į neviltį. Jei tik jis būtų žinojęs kodėl jo geriausias draugas triušis buvo panašus į triušį ( tiesa jis irgi turėjo šiokį tokį trūkumą - buvo be uodegos). Jis suprato ir užjautė triušį dėl tokio liūdno likimo, bet į jį bent taip nežiūrėjo miško bendruomenė ir jie bent jau kažkiek jį gerbė. Jie tapo nelaimės draugais. Bet triušis niekada nesupras ką reiškia jaustis tokiam kaip meškiukas. Visi bijojo pažvelgti į jį. Toks jausmas, kad jei būtų bent "užmetę" žvilgsnį dėl meškiuko išvaizdos jų veidai būtų išsilydę. Jie šlykštėjosi, bjaurėdavosi juo. Tie kurie išdrįsdavo pažvelgti į jo veidą apspjaudavo jį, rodydavo pirštais, bei užgauliodavo norėdami įžeisti.
Kai meškiukas gimė, jo tėvas pamatęs jį, pabėgo. O mama, ji buvo labai geras žmogus. Viso miško geradarė. Lyg Robinas Hudas - padėdavo vargšams ir menkindavo turtinguosius, sėdinčius valdžioje ir besirūpinančius tik pinigais ir turtu. Bet kartu jai buvo ir gaila juk jie tokie silpni, pažeidžiami, nestabilūs, nes vadovaujasi tik pinigais, o pinigai nenuspėjami, kaip ir žmonės pavaldūs jiems. Ji kas vakarą liedavo upes ašarų ir kurpdavo beviltiškus, neįmanomus planus kaip parodyti jiems kas yra: meilė, šiluma, šeima. Jai buvo gaila jų, nes jie buvo tikrieji vargšai. Jie buvo vargšai vidumi ir patys to nesuprato. Ji visada kartodavo meškiukui, kad jie yra laimingiausi ir turtingiausi pasauly, nes jie turi vienas kitą. Meškiukui visada kartojo, kad jo gimimas yra stebuklingas, kad jis yra didysis jos gyvenimo stebuklas. Bet jis... Jis visada smerkė mamą ir pats nežinojo kodėl. Blogi kitų pokalbiai vardan jo varė jį į neviltį. Jis galvojo, kad vienintelis ant ko jis gali išsilieti yra mama. Jis kaltino kitus dėl to, kad gimė toks, dėl to, kad jie jo nepriėma. Jis kaltino mamą, kad jį tokį pagimdė, kad nenužudė vos pamačius. Kad nepadarė kaip tėtis... Bet kai meškiukui suėjo septyneri, jis sužinojo, kad jo vargai tik prasidėjo. Per jo gimimo dieną mama gelbėjo ežį įstrigusį drevėje. Ir jis jai padėkojo. Kaip patsai kalbėjo:
-Dėkui, bet aš žinau kas yra tavo sūnus tad išgelbėsiu tave nuo šiurpaus likimo.-po šių žodžių jis suvarė savo spyglius meškai į širdį. Meška tąkart pasikvietė meškiuką eiti kartu ir liepė tyliai tūnoti už medžio. Ir meškiukas stovėjo. Ir viską matė. Paskutinį motinos - doros, be gailesčio žvilgsnį, ji skyrė jam, savo pačios vaikui, kuris ją visą gyvenimą niekino... Jis stovėjo už medžio ir negalėjo pajudėti. Tą baisią akimirką jam atrodė jog sprogs iš pykčio, bet pamažu pyktis nuslūgo. Liko tik ašaros ir gailestis. Jis bandė įtikinti save jog jis nekaltas dėl mamos mirties, bet pastangos buvo bevaisės. Jis jautėsi siaubingai, nes pajuto, kad jam galas. Kadangi tiek buvo padarius miško garbei - miškas didžiavosi jo mama, tad ją gerbė ir per daug nesmerkė jos sūnaus, bet dabar jai mirus... Prie jos lavono jis sustingo aštuonioms valandoms. Po daugybės valandų pajuto kaip kojos pradeda atgyti, kad tai jau ne ankstesnieji akmens luitai. Ir dabar žvelgdamas į veidrodį jis matė tą mažą, suakmenėjusį meškiuką. Jis visada taip jausdavosi prie jo stovėdamas. Nes jis priminė jam mamą. Kaip taisyklingai ir nepriekaištingai ji braukdavo šukomis per jo susivėlusį kailį. Kaip rūpestingai ji iššukuodavo kiekvieną didesnį kaltūną. Nors ji nenaudojo jokių šalutinių priemonių po šukavimo jis jausdavosi švytintis it saulė. Bet išėjus į lauką žmonės vėl parodydavo jam jo dalią.
Tačiau pradėjęs leisti dienas su triušiu, jam atrodė lyg mama vėl būtų šalia, lyg viskas vėl yra gerai. Taigi pirma rytinė jo stotelė - triušis. Nes tik triušiui galėjo pasipasakoti apie jį persekiojančius prisiminimus, apie mamą.
Meškiukas niekad nepamirš paskutinių mamos žodžių:
- Atmink, tu ne vienas. Ieškok ir atrasi gimines... - jos sakinys nutrūko ir ji užgeso. Meškiukas Minas ( Mindaugas ) daug galvojo apie šių žodžių rčikšmę, prasmę, ką mama norėjo paslaptingai pabrėžti anuo sakiniu, bet vis dėlto suprato juos taip - galbūt, kada nors surasi bendraminčių, kurie atstos tau šeimą. Minas galvojo jog motina šiais žodžiais norėjo paguosti jį, padėti atsistoti sunkiomis akimirkomis, bet jis klydo...

Unforgetable face. A story of a very lonely bearWhere stories live. Discover now