Unforgetable face. A story of a very lonely bear

Visko Tęsinys

Susišukavęs, jis užsisagstė prieš dvi dienas, iš anksto išrinktus juodus marškinius. Tada pažvelgė į veidrodį vėl. Tai skausminga, bet šįkart Minui bent neteko žiūrėti į savo veidą, nes žiūrėdamas į jį, jis verkdavo kartais garsiai, kartais viduje. Jis nužvelgė juodus marškinius, lengvai prigludusius prie jo kailio ir giliai įtempęs ne tik savo žvilgsnį, bet ir pilkasias ląsteles susitelkė į juodąją lygumą. Užmerkė akis ir suspaudė vokus taip jog net skaudėjo. Jis matė juodumą, keliavo po juodą pasaulį, su juodais daiktais, žmonėmis ir tada jis savo vaizdinyje pastebėjo daiktą turintį formą.
"Jei būčiau šalia jo, jis būtų lygiai du kartai aukštesnis už mane" pagalvojo Minas. Jam pasirodė, kad stovintysis yra valdovas visko ką jis mato. Tad jis priėjo ir nuolankiai, reikšdamas pagarbą, trakštelint kaulams, nes mažai mena kada paskutinįsyk tai darė nusilenkė. Valdovas stovėjo įsmeigęs į jį akis ir nė per nago juodymą jo suprasti negalėjo, tada garsiai praplėtė Mino akiratį:
- Aš, šių žemių valdovas, įsakau tau norėti pažinti mane.
- Gerai, sutarta. Ar galite papasakoti kur Jūs gyvenate? - dairydamasis aplink ir juokingai ir nestabiliai sukinėdamasis apie ašį paklausė meškiukas.
Atsakinėtojas savo didžiuliu juodu sparnu lyg rodomuoju pirštu galine viena plunksna besdamas į kalvas užu jo:
Štai ten, už septynių kalvų kelio nuo čia yra mano guolis. Dabar aš tave ten nusivesiu.
Staiga vaizdinys išnyko, bet meškiuko smegenys įteigtos toliau matyti marškinių atspalvį veidrodyje jam rodė tą pačią begalinę juodumą. Į Mino galvą viena po kitos atejo sietinos mintys, juoduma tokia užpildyta, bet ir tokia tuščia. Priėjo tokia išvadą - tuščia, nes vieną spalvą gyvenime gali papildyti kita. Po kelių minučių vaizdiniai išblėso, lyg garai pakaitinus du vandenilio atomus jungtyje su deguonimi. Meškiukas dar kart pažvelgė į veidrodį, tada į ant sienos kabantį medinį laikrodį ir pasirišęs kaklaskarę po smakru tekinas išbėgo pas triušį, garsiai trinkteldamas duris už savęs. Jis bėgo lygiai vieną kilometrą iš penkių, esančių tarp jo ir triušio būveinių. Po to sustojo, nes susimąsčiusiam jam į galvą šovė mintis jog jei dar bėgs tai gyvenimą prabėgs tad sustojęs jis, įtempęs klausą ir regą mėgavosi gamtos teikiamais pojūčiais. Minas pažvelgė į aplinką tarsi nusiėmęs juodus akinius. Spalvos tapo tokios ryškios, garsai tokie aiškūs, išbaigti, lyg gamta jam šnabždėtų " su tavimi viso pasaulio laikas ir aš, vertink tai, džiaukis tuo". Tarsi po ilgo miego jutimai vėl buvo žvalūs. Tarsi audra būtų suniokojusi visą blogį ne tik apylinkėse, bet ir meškiuko viduje. Staiga debesys lyg apsauga pasitraukė nuo mūsų gražiausios, nuostabiausios ir didžiausios žvaigždės Saulės, o toji kaip ir prideda žvaigždei visus pasveikino akinančiu šypsniu, kuris nustelbė medžių metamus šėšėlius girioje. Buvo vidudienis ir giria spinduliavo lyg jos viduryje būtų didžiulis švyturys. Medžių lajos stiebėsi viršun tarytum vaikai, kurie dėl nelabai stabilios pusiausvyros pasistiebus kartkartėmis nukrisdavo, bet atsitiesę stengdavosi dar labiau, nes tokie jau tie vaikai, visados siekiantys tikslo ir akli pralaimėjimui. Juk visi nori pamatyti žvaigždžių žvaigždę. Toks medžių noras padėjo meškiukui nors kartą sustabdyti laiką, pamiršti bėdas, ištverti gyvenimo pinkles, nusišypsoti... Prisiminti brangiąją Mamą ir, ir nusišypsoti ta vaikiška, nuoširdžia, nepaveikta šypsena, kurią jis dovanodavo Mamai retai, bet ji buvo to verta, tų retų, bet labai laimingų kartų kada jis šypsojosi visomis lūpomis. Staiga rauda nenumaldomai prasidėjusi lyg lietus iš giedro dangaus praliupo. Kūkčiojimas virto garsia žodine giesme, kuri netikėtai pasklido po tylią miško atmosferą. Vos pravėrus gerklę norint įkvėpti oro, meškiukas jį išleido iš savęs stipriau giesme pro išbalusias lūpas tardamas:
- Mamyte, mano brangiausioji, aš noriu, kad tu pažvelgtum pro langą, tą prie kurio sėdi gerdama kavą su pienu ir dviem šaukšteliais cukraus dabar, danguje. Galiu matyti tave besišypsančią, laimingą, sukryžiavusią kojas ir stebinčia debesis. Ak, tau taip patikdavo stebėti debesis, tuos mažyčius vatos gumuliukus išpeštus iš didelio kosminio vatos kamuoliuko. Tu sakydavai, kad jie sulaiko, sumažina skausmą tvyrantį žmonių širdyse ir raketomis leidžiama į kosmosą. Jie sulaiko žaizdas ir jas apramina, bet vistiek grąžina. Juk tos pavojingos skylės sieloje yra lyg grandinės kuriomis esame prikabinti prie žemės. Štai kodėl taip sunku išskristi į kosmosą, nes tos grandinės laiko mus, nes vėžlys nenori, kad mes pajustume žaizdų išvalymą, skausmo nutraukimą. O dabar tu, Mamyte, ir esi toje būsenoje, beskausmėje, bejausmėje lyg vakume užrakintos tavo mintys, norai, siekai ir darbai. Tu tikriausiai nepameni manęs, tėčio, triušo, mūsų miestelio bendruomenės ir svaiginančio miško kvapo. Nors ir negirdi manęs, bet maldauju. Ar gali man atsiųsti gabalėlį debesies, juk visai šalia tavo namo, ranka pasiekiamas. Būčiau toks laimingas...
- maldą nutraukė oro trūkumas, meškiukas prarado sąmonę...