Štai pačiame šešėlyje tirščiausiam krėslas supas,
Kinivarpų sugraužtom kojom kleketuodamas aršiai,
Lyg ginti ką, ar pult norėtų,
Bet tu jo nedraudi tik palieki burnoti vieną,
Naktį, svetainėj užverstoj niekučiais, kurių prasmę pamiršai.
Ir užsimaukšlini vis amžinai per mažą kepuraitę,
Su bumbulu raudonu tabaluojančiu žaviai,
Šiandien gėlėtos antklodės kaip niekad spaudžia,
Bet net ir milžiniškos kaugės neužtektų per bemiegę naktį, tavąją širdies žvakutę nuo audrų apgint.
YOU ARE READING
Istorija apie tai, kaip tu numiršti
Short StoryIr nebelieka oro plaučiuose, Tik tumulai senų melų. Pulsuoja suvežėjusios ląstelės, Krauju sušvinkusiu prieš tūkstančius dienų. Turbūt anksčiau net, nei mini save užgimus. Sergi liga kartėlio ir puvimo. Lyg kvepalų brangiausių aromatas, Seki...
