Pilnaties Legenda

1

Jau septintą kartą suskamba mano telefonas. Vos atsiliepusi išgirstu tą pačią frazę:

-Ei, Melisa, atvaryk čia geras tūsas!

Tačiau dabar man nėra nuotaikos siausti. Tenoriu gulėti savo kambaryje, lovoje ir niršti ant viso pasaulio. Kadangi dar niekam nesakiau, kad mano tėvai dingo, visi tik siūlo į vakarėlius.

Policija ieško mano tėvų, bet nebeturi vilties rasti. Jeigu per mėnesį jie neatsiras, aš pateksiu į Bostono vaikų namus. Sklinda gandai, kad tuose vaikų namuose nėra tualetų ir šildymo, ką jau kalbėti apie maistą.

Išgirstu aukštakulnių kaukšėjimą. Ji čia, moteris iš vaikų teisių tarnybos jau pas mane namuose. Garsas vis artėja kol galiausiai duris atidaro kažkokia moteris. Įėjusi į mano kambarį ir apsižvalgiusi ji galiausiai tarė:

-Melisa Laurent?-ir įsmeigė į mane savo dideles, rudas, skoningai padažytas akis.

-Taip.-atsakiau-kuo galiu padėti?

Nepažįstamoji priėjo arčiau manęs ir atsisėdo šalia.

-Aš esu Izabela Rauzelin iš vaikų priežiūros skyriaus. Dirbu vaikų teisių tarnyboje.  Mes turim pasikalbėti, panele Melisa.

Nužvelgiu moterį. 10 centimetrų aukščio juodi aukštakulniai, tamsiai raudonas aptemptas sijonas, balta palaidinė bei juodas švarkelis. Plaukai tvarkingai apkirpti ir sušukuoti, makiažas ne per ryškus. Rankoje laiko segtuvą su dokumentais.

-Apie ką?-galiausiai klausiu.

Ji tik žvilgteli į segtuvą ir pradeda kažko ieškoti. Galiausiai išsitraukia dokumentus su ryškiai raudonai užrašytu mano vardu ir pavarde.

-Puikiai supranti, kad netrukus tave išveš į Bostono vaikų namus. Tačiau.-žvilgteli į dokumentus.-jeigu ras tavo tėvus tu liksi gyventi su jais.-paima mano ranką ir pažvelgia man į akis.-mūsų komanda viska apsvarstė ir nusprendė, kad tu jokiais būdais negali gyventi viena visą mėnesį.

Atitraukiau savo ranką nuo Izabelos ir pervėriau ją piktu žvilgsniu.

-Aš iš čia niekur nevažiuosiu!-atsistojau ir užrėkiau ant moters. Jos veidas iškart surimtėjo, o gailesčio kibirkštys akyse tapo pykčio kibirkštimis.

-Aš tavęs neklausiu.-akmeniniu veidu pasakė Izabela.-Mėnesiui tave priglaus  Portlande gyvenanti šeima. Išvyksti tuojau pat.

Tai pasakiusi Izabela išėjo iš kambario. Turiu 5 minutes svarbiausiems daiktams pasiimti.

Išeinu iš namų ir matau, kad Izabela manęs jau laukia automobilyje. O jeigu pamėginčiau pabėgt? Kad ir į tą vakarėlį? Išsitraukiu telefoną ir parašau žinutę savo draugei, kuri rengia tą vakarėlį "Tuoj būsiu". Iškart gaunu adresą kur eiti ir išskuodžiu. Teks bėgti keletą kvartalų, bet man tai nė motais.

Bėgu ir išgirstu už savęs automobilio burzgimą, atsigręžusi pamatau Izabelą piktu veidu sakančią tučtuojau lipti į automobilį. Toliau bėgu ir krentu į krūmus. Tai buvo pati kvailiausia mintis. Mano palaidinė įsipainiojo į krūmo šakeles ir man dar nespėjus jos išpainioti pamačiau kaip Izabelos ranka sugriebia manąją ir ištraukia mane iš krūmo. Mano palaidinė šiek tiek įplyšo.

Izabela nutempia mane į automobilį. Atsisėdusi į vairuotojo vietą galiausiai ji įsijungia navigaciją ir taria:

-Laukia ilgas kelias, nuo Bostono iki Portlando maždaug 5000 kilometrų, tad gali numigti.- Izabela įjungia variklį ir mes pajudame iš vietos. Teliko sugalvoti ką veikti visa kelią.