Pilnaties Legenda

2

Kelias iki Portlando buvo ilgas ir nuobodus. Kelyje supratau, kad mūsų su Izabela muzikos skoniai yra visiškai skirtingi. Ji visą laiką klausėsi man ausį rėžiančią klasikinę muziką ir dar drįso pešti iš manęs nuomonę apie Mocertą...

Taigi nors ir turėjau būti su ta kvaištelėjusia moterėle tiek valandų, galiu pasigirti, kad man pavyko neišprotėti. Ankstyvą rytą buvome Portlande ir manau, kad tai pats niūriausias miestas iš visų. Kai sustojome prie šiurpiausio namo gatvėje nedelsiant supratau, kad mane nori priglausti mano teta, kuri manęs nekenčia. Gal čia kažkokia klaida?

Su dideliu nenoru išlipu iš automobilio ir vilkdama kojas einu paskui Izabelą link durų. Vos tik paskambinus į duris jos atsivėrė. Išvydau savo tetą...Tą pačią tetą kuri vaikystėje man liepdavo iššveist visus jos namus klupint, kol ji specialiai tuo pat metu juos jaukdavo. Nutaisiusi netikrą šypseną pasisveikinu:

- Sveika, teta Ela.

išvydusi mane, Ela susiraukė.

- Ką ji čia veikia?

- Tai mergina kurią tu pasisiūlei priglausti.- paaiškina Izabela, tačiau pamačiusi Elos veidą iškart supranta, kad nieko neišeis.

Aš vis dar išsišiepusi stebiu tetą. Staiga pastebiu,kad ji dėvi prabangią, puošnią tamsiai mėlynos spalvos suknią ir yra pasipuošusi brangakmeniais. Ela pamačiusi, kad nužiūrinėju jos aprangą dar labiau susiraukia.

- Atleiskite, tačiau turiu eiti tęsti savo kalbos apie ekonominę krizę mūsų respublikoje, mat yra atvykę labai svarbūs svečiai. Gero vakaro, Izabela.- tai pasakiusi ji piktai dėbteli į mane.- ir tau...Melisa.

Trinktelėjus durims Izabela atsigręžia į mane, kosteli ir pradeda eiti link automobilio, aš seku įkandin. Vos tik įlipome į automobilį Izabela išsitraukia telefoną ir paduoda jį man.

- Skambink Elai.-įpykusi sako.- jeigu ji tavęs nepriims tu turėsi gyventi su manim.-nudelbia mane piktu žvilgsniu ir įjungia variklį.

Automobilis jau pajudėjo, o aš vis dar laikau neįjungtą telefoną rankoje. Geriau pagalvojus, labiau noriu gyventi su Izabela, todėl neskambinu Elai, o tiesiog įdedu telefoną atgal į Izabelos rankinę.

Pakėlusi žvilgsnį pamatau jos klausiamą žvilgsnį.

- Nenoriu gyventi su Ela.-greitai pasiaiškinu.

- Turiu nurodymą tave apgyvendinti būtent pas ją. Tu privalai skambinti Elai ir prašytis priimama.-atsidususi Izabela įjungia radiją.

Iš rankinės išsitraukiu Izabelos telefoną ir susimąsčiusi nusprendžiu vis dėlto paskambinti. Vos tik prisidėjau telefoną prie ausies išgirstu skardų Elos balsą.

- Klausau, Izabela.

- Labas, čia Melisa...

Nespėjus man pasakyt kokiu reikalu skambinu, Ela pertraukia mane:

- Priimsiu tave, bet neilgam. Atvažiuokit, jau paruošiau kambarį.

Niekada nesuprasiu šito Elos bruožo, pirma padaro paskui apgalvoja. Pranešusi Izabelai, kad mane priėmė mes apsisukam ir dideliu greičiu važiuojam atgal pas tetą Elą.