My Demons

1.1

-Išgerk savo vaistus.- maloniai nusišypsojo.

-Gerai.- nusišypsojau. Ji išėjo, o aš greitai nubėgau į tualetą ir išspjoviau vaistus.- net neketinu.

-Mano mergaitė.- ir vėl jį išgirdau.

-Dink iš čia.

-Neerzink gražuole, juk žinai ką galiu tau padaryti.- jis staigiai atsirado prie manęs ir pakėlė mano smakrą, kad pažvelgčiau į jį. Nenorėjau pakelti akių.- Pasižiūrėk į mane.

-Ne.- nuleidau akis.

-Pakelk savo akis.

Jo balsas pasklido po visą palatą. Jis aidėjo ir vis garsėjo kol pradėjo cypti. Galva pradėjo svaigti, todėl greitai pakėliau savo akis. Jis kaip visada žiūrėjo į mane su šypsenėlę ir savo dangaus žydrumo akimis, kurios atrodė tokios pavojingos, bet kartu ir viliojančios.

-Nepyk saulyte, tu manęs neklausiai. Jei taip ir toliau panaudosiu prieš tave netik savo galias.

Jis paleido mano smakrą, o aš greit atsitraukiau ir kritau į lovą veidu į pagalvę. Pasidarė sunku kvepuoti, todėl veidą pasukau link demono būtos vietos. Kaip visada ten nieko nebuvo. Apsiverčiau ant nugaros ir žiūrėjau į lubas. Jos tokios įdomios dabar atrodo. Akys savaime pradėjo merktis ir netrukus jau miegojau.

Čia tamsu ir šalta. Sėdžiu ant kedės. Nieko nematau. Man baisu.

-Sveika. Ir vėl užmigai ar ne?

-Ne, baik prašau, nereikia, nieko jai nedaryk.

-Aš nieko ir nedarysiu, čia tu.

-Baik!

-Nenoriu.

Pramerkiau akis ir greit apsidairiau. Mano kambaryje buvo pilnas kraujo, kuris vedė į vonią. Atsikėlusi iš lovos ten nuėjau. Vaizdas šokiravo. Seselė kuri man visada atnešdavo vaistus gulėjo vonioje su švirkštu kakle. Aplink ją buvo pilna kraujo, o kad jis neišbėgtu vonia buvo užkimšta kamščiu. Pradėjau klykti kiek tik galėjau. Greitai mano palatoje buvo daug seselių. Aš buvau išvesta iš palatos. Mane vedė nepažįstamu kolidorium. Tada gydytojas atidarė kažkokias duris ir įstūmė į kambarį po savęs uždarydamas duris.

-Buvai labai bloga mergaitė.- jis pradėjo atsiseginėti savo diržą.

Greitai pasitraukiau nuo jo kiek galėjau toliau.

-Nebyjok lelyte mes tik pažaisim truputi.- greitai perbėgau į kitą kambario pusę.- Dabar būk gera ir ateik.

Prašau padėk man. Sukuždėjau mintyse. Jis man padeda kai reikia. Žinoma aš jo nekenčiu už viską, bet man dabar jo reikia. Staiga išvydau prieš save jį. Jis kaip įprasta buvo su kostiumu ir žiūrėjo į mane.

-Tik nerėk mažute, nes bus blogiau.- gydytojas jo nematė.

Tik tark žodį. Išgirdau jo balsą savo galvoje.

-Prašau.- tyliai ištariau ir smarkiai užsimerkiau.

Staiga išgirdau gydytojo šauksmus ir rėkimą tada tyla. Pramerkiau akis ir susiėmiau už burnos, kad neklykčiau. Gydytojo kūnas buvo visas subadytas. Tada jis užsidegė ir greitai pavirto pelenais kurie išnyko.

-Štai, lyg nieko nebuvo.- demonas nusišypsojo lyg didžiuodasis savimi.