My Demons

1.3

Ėjau takeliu kuris vedė link vartų. Ir mano nelaimei ten buvo dar vienas budintis.

-Sveiki, gal galėtumėt atidaryti vartus?

-Ne. Dabar niekas neturi ir negali išeiti iš beprotnamio.

-Oh, na gerai.

Žinoma, kad neišeisiu pro vartus ir ką aš galvojau, kad pasakysiu ir atidarys man tuos vartus? Eidama pamačiau Aną.

-Sveika Ana, čia Ela.

-Oo! Ela! Senai tave mačiau. Pala, kodėl tu kaip daktarė?- ji paklausė sutrikusi.- Nu palauk ar nematai, kad šnekuosi su Ela?!- staiga ji užšaukė ant kažko.

-Ana su kuo šneki?

-Aj, kažkokie netikėliai prilindo- ji išsišiepė- kaip visada šneka nesąmonęs, kad reikia su tavimi neprasidėti, nes paskuo tave vaikšto šešėlis ir bla bla bla..- ji pavaizdavo su ranka burną ir vėl išsišiepė.

-O ką jie dar sako?

-Sako netikėk juo ir sako, kad tave greit išgelbės kažkas iš dangaus. O Dieve! Ela!

-Kas?

-Jie dingo!

-Kas dingo?

-Aš jų daugiau nebegirdžiu! Tai man tik tau reikėjo perduoti šią žinutę aš jau senai tai būčiau padariusi! Aš negaliu patikėti, kad jie..- pertraukiau ją

-Ana! Paklausyk, man reikia iš čia pabėgti, gal žinai kaip tai galėčiau padaryti?

-Žinoma! Eik ten.- ji parodė už pastato.

-Ačiū Ana.- išeidama jai pamojavau ir nuėjau greitu žingsniu.

Čia už pastato buvo siena su daugybę išsikišusių plytų. Galėčiau perlipt. Pirmas bandymas nebuvo labai sėkmingas ir dėl to kentėjo mano užpakaliukas. Antrą kartą man pavyko! Greitai nušokau nuo sienos ir pradėjau bėgti mišku. Įdomu kodėl demonas toks tylus. Aš vis dar čia. Pasigirdo balsas galvoje. Vilką mini, vilkas čia. Pasišaipiau. Tavo žiniai aš ne vilkas. Aš daug galingesnis. Gerai, tiesiog jam neatsakyk. Prieš mane atsirado tas demonas, o kadangi aš vis dar bėgau ir dėl mano lėtos reakcijos aš susidūriau su jo krutinę.

-Auč!- pasakiau ir pasitryniau nosį, jis nusijuokė ir ištiesė man ranką.

-Atsargiau.

-Čia ne aš išdygstu kaip grybas prieš žmones.- paėmiau jo ranką kuri buvo labai šilta galima sakyti karšta.

-Aš žinau, kad aš karštas.- jis nusijuokė taip parodydamas savo baltus dantis.

-Savimyla!

-Ne! Aš ir tave myliu.- šyptelėjo žaisminga šypsenėle.

Aš tik nusijuokiau nepatikėdama nei vienu jo žodžiu. Pradėjau eiti ir praėjus pro jį pajaučiau kaip jis į mane spokso.

-Baik spoksoti.

-O kas man uždraus? Tu?

-Dėja, bet taip. Daug laiko tai praktikavausi.- pasakiau ir susikaupiau.

-Ką tu darai Ela?

-Shh! Leisk man susikaupti.

Staiga pajaučiau kaip mane užlieja šiluma ir man pramerkus akis aš išsižiojau. Pavyko! Man pagaliau pavyko! Aš pakilau nuo žemės.

-Ela! Tučtuojau liaukis!

-Tu man jau per ilgai įsakinėjai, tad leisk man tau kaiką pasakyti. REGREDIOR!!!( čia lotyniškai 'išnyk', bet kadangi jos nemoku tai padėjo google vertėjas, o jūs visi žinot kaip jis kartais nusišneka xdd)

Pagaliau aš tai pasakiau. Lėtai pramerkiau akis ir apsidairiau. Jo nėra! Jis dingo! Tik palauk kol aš atgausiu savo galias tu maža kalaite! Uh oh.