Dangerous Life | Malik story | Lithuanian

1.1

/Rytas/

Vėsus Spalio rytas, kuris skelbė apie atėjusį penktadienį. Tai reiškė paskutinę dieną mokykloje šią savaitę.
Pramerkusi akis pasiražiau ir pažvelgiau į laikrodį buvusį ant spintelės. Jis rodė pusę 7 ryto. Išlipau iš lovos ir nuėjau į dušą. Gerai išsimaudžiusi susisukau į baltą rankšluostį ir nuėjau prie drabužių spintos. Iš jos išsitraukiau šviesiai rudus, madingus kerzus, juodas tympas ir bordo megstuką, kuris buvo labai šiltas. Viską apsimovusi ir išsidžiovinusi savo tamsius vidutinio ilgio plaukus nusileidau į apačią. Čia manęs laukė mama su pusryčiais.
- Labas rytas, brangioji, - pasakė ji besišypsodama.
- Sveika, mama, - šyptelėjau. Greit suvalgiau karštus sumuštinius, išgėriau savo kavą ir nubėgau į viršų pasiimti kuprines. Persimečiau ją ant vieno peties ir išskubėjau iš namų. Greitai įsėdau į savo automobilį ir išsukau iš kiemo mokyklos kryptimi. Atvykusi palikau mašiną parkavimosi aikštelėje ir nuėjau link pagrindinių mokyklos durų, kur visada susitikdavome su Rebeka ir Amelija. Jos jau laukė manęs.
- Labas rytas, merginos, - pasisveikinau. Jos atsakė švelnia šypsena. Mes įėjome į mokyklą. Ten jau buvo šimtai susimąsčiusių ir linksmų veidų. Mes ėjome per koridorių ir aš mačiau tuos vaikinų žvilgsnius į Rebeką ir Ameliją. Jos gražios, protingos, stilingos ir tiesiog populiarios. O manęs dažniausiai nelydėdavo jokie žvilgsniai, nebent pašaipūs, pajuokiantys. Kiti paaugliai nemėgo manęs, tačiau man per daug tai nerūpėjo. Jie mane, kad neturiu stiliaus, esu negraži. Ne kartą esu kėlusi ranką prieš save. Mano rankos nusėtos neryškiais randais - jų istorijas žinau tik aš.
Buvo nemalonu kai visi visuomet sveikindavosi ir kalbėdavosi su Rebeka ir Amelija, bet ne su manimi. Tačiau jau buvau prie to pripratusi ir nepykau ant merginų, žinojau, kad aš esu kitokia. Staiga prie mūsų priėjo populiariausia mokyklos mergina Steisė.
- Sveikos merginos, pasiruošusios šį vakarą eiti į vakarėlį Zayn namuose? - paklausė ji paduodama 2 pakvietimus Rebekai ir Amelijai.
- Žinoma, tik ar tu nepamiršai dar vieno pakvietimo? - paklausiau.
- Ammmm... Na ne. Prasčiokai vakarėlyje nelaukiami, - pamerkė man akį ir piktai nusišypsojo.
- Atleisk Steise, bet tikriausiai supainiojai žmones. Viktorija irgi bus vakarėlyje, - nusišypsojo Rebeka ir perplėšusi pakvietimą pusiau, vieną pusę davė man.
- Na... Nuostabu, - nepatenkinta pasakė Steisė ir nuėjo kartu su dviem savo pakalikėm. Aš jas taip vadinau, nes iš šono taip ir atrodė. Beatričė ir Linda visada bėgiojo paskui Steisę tarsi tarnaitės.
Po 3 pamokų kartu su Amelija ir Rebeka nuėjome į valgyklą papietauti. Vos spėjome atsisėsti prie stalo prie mūsų tuoj pat prisėdo mano jaunesnysis broliukas Aronas ir mano kaimynas, vaikystės draugas Cameronas.
- Skanaus merginos. Dalyvausit vakarėlyje? - paklausė Aronas besišypsodamas.
- Taip, Aronai. Eik iš čia, kol neapmėčiau grikiais, - pasakiau.
- Nebūk tokia niurzga, mažute, vaikino nerasi, - išsišiepė jis.
- Ara neerzink sesers, - nusijuokė Cameronas.
- Kiek kartų prašiau nevadinti manęs Ara! Aš ne kokia papūga, - Aronas pašėlo ir sviedė mano kotletą Cameronui į kaktą. Rebeka su Amelija pradėjo kikenti, o Cameronas griebęs picą iš Rebekos lėkštės, trenkė su ja Aronui per veida.
- Ara čia tau pica slap!
- Aronai, Cameronai, baikit! Per jus į bėdą pateksiu ir aš! - užrikau.
- Panele, Carpenter, - pasigirdo vyriškas balsas man iš už nugaros.
Lėtai nuryjusi kasnį apsisukau ir pakėliau akis į viršų. Ten stovėjo direktorius.
- Taip, pone Styles? - paklausiau. Ponas Styles buvo ne tik mūsų mokyklos direktorius, bet ir Harry Styles tėvas, o šis buvo vienas iš populiariausių mokyklos blogų berniukų.
- Gal paaiškinsite kas čia vyksta? - paklausė jis griežtai.
- Na aš nekalta dėl šios situacijos. Aronui nepatinka kai į jį kreipiasi Ara, o kai Cameronas taip pavadino Aroną jis išprotėjo ir viskas prasidėjo, - pasiteisinau.
- Gerai. Po pietų pertraukos visi 3 pasiliksite viską sutvarkyti.
- Bet...
- Jokių bet, panele Carpenter.
- Gerai, - nudelbiau akis į žemę. Direktoriui išėjus visi mokiniai pradėjo juoktis. Mano akyse susikaupė ašaros.
Nors Rebeka ir Amelija stengėsi mane nuraminti, tai nepadėjo.
Po pietų, kai visi išėjo trenkiau Aronui ir Cameronui per veidą pasakydama, jog jie žino už ką. Vaikinams buvo linksma, o aš buvau rimta ir pasiklydusi tarp savo minčių, kol tvarkėme valgyklą.
/Vakare/
Vis galvojau ką apsivilkti. Aronas jau buvo išėjęs kartu su Cameronu į vakarėlį. Galop nusprendžiau užsidėti senus suplėšytus džinsus, juodą maikutę ir languotus marškinėlius. Amelija ir Rebeka buvo su suknelėmis. Visos susitikome netoli Zayn namų.
- Vika, tu ir vėl su kelnėmis? - paklausė Amelija.
- Atleiskit, merginos, nebuvo nuotaikos ieškoti sijono arba suknelės.
- Na gerai. Eime pasilinksminti! - sušuko Amelija.
Vakarėlyje buvo gal pusė mokyklos mokinių. Visi šoko, vartojo alkoholį ir linksminosi.
- Nagi, Vika, eime pašokti, - paragino mane Rebeka.
- Neee, nenoriu, - numykiau.
- Eimee, - nusitempė mane Amelija. Kiek pašokusi nusprendžiau atnešti gėrimų.
- Greitai grįšiu! Einu gėrimų!- pasakiau garsiai, nes per muziką nėjo nieko girdėti, ir nuėjau prie stalo. Kol ieškojau tinkamų gėrimų prie stalo priėjo Cameronas.
- Kodėl nesilinksmini? - paklausė jis.
- Šokiai ir vakarėliai ne man. O tu? - paklausiau.
- Ilsiuosi, - nusijuokė jis. Nusukau žvilgnį. - Atleisk dėl šiandienos.
- Niekis, - nusišypsojau.
- Klausyk, o tau nepabodo tos patyčios ir panašiai? - paklausė jis.
- Pabodo... - atsidusau.
- Tai kodėl leidiesi, kad tavimi naudotųsi?
- Ta prasme? - suklusau.
- Na... Rebeka ir Amelija... Jos...

Ką pasakė Cameronas Viktorijai apie Rebeką ir Ameliją? Kaip baigsis vakarėlis? Viskas jau 2-oje dalyje! Nepamirškite palikti savo nuomonių komentaruose, bei atiduoti savo balso už šią istoriją 😊