Ilgos Naktys

Pirmas ir paskutinis skyrius

Rankoje laikydama žalios arbatos puodelį,atsisėdau šalia rudaplaukio ir atsidusau. Jis apgaubė mano pečius su melsva anklode. Dėkinga nusišypsojau. Delnais tvirtai suėmiau puodelį ir mėgavausi jo šiluma. Šiąnakt žvaigždės švietė kaip niekada ryškiai. Padėjusi galvą ant vaikino peties, tyliai siurbčiojau arbatą. Jis rankomis persibraukė per savo garbanas ir pakėlė galvą aukštyn. Pasekiau jo pavyzdžiu. Kartu pasigerėdami stebėjome dangų kuris atrodo buvo taip arti, kad galėjai ištiesti ranką ir nusiskinti žvaigždę.
Po ilgos tylos vaikinas prabilo:
- Kartais man atrodo, kad mes panašūs į žvaigždes. Mūsų tiek daug ir atrodo, kad mes tokie artimi, tačiau iš tikro mes esame taip toli vienas nuo kito. Mūsu spindesys yra iliuzija- mes visi jau senai užgesome,- tarė jis.
Aš tylėjau. Ir taip kiekvieną kartą- mes susitinkame lygiai dvyliktą valandą nakties ant stogo, abu laikome puodelius su žalia arbata, jis kalba, o aš tyliu.

Po kurio laiko vaikinas vėl prabilo:
- Kai matau žvaigždes, jaučiuosi toks mažytis. Tarytum dulkelė ant žemės. Lašas jūroje. Visi mes viso labo dulkelės ar lašai. Manome, kad sugebame kažką pakeisti. Bet mes negalime. Esame viso labo dulkės. Kosmoso dulkės,- dėstė jis.
Aš tik siurbtelėjau arbatos iš puodelio. Tai anaiptol nebuvo nejauku. Mes mėgavomės tyla tiek pat, kiek ir mėgavomės kalbėjimu. Jau daugiau nei dešimt metų susitinkame čia. Pradėjome diskusijas nuo mūsų mėgstamiausių animacinių filmukų ir baigėme pašnekesiais apie kosmosą. Mes buvome viso labo žmonės, kurie pavargo nuo rutinos. Mes nebuvome pora ir nebuvome geriausi draugai. Aš nežinojau jo mėgstamiausios dainos ar pirmo augintinio vardo, bet mes kasnakt susitikdavome čia, ir buvome visiškai tuo patenkinti.
Rudaplaukis tarė:
Visi žmonės vienodi. Galbūt išvaizda mes ir skirtingi, bet iš tikrujų viduje mes tokie patys. Tai, kad mes savanaudžiai, karštakošiai, atlaidūs ar agresyvus yra viso labo iliuzija kuria susikūrėme patys. Galbūt ir pasiaukotum dėl artimojo, tačiau paskutinę akimirką tu to pasigailėtum. Galbūt ir nužudytum žmogų, bet širdies gilumoje to gailėtumeisi. Galbūt ir apvogtum parduotuvę, bet krūptelėtum kiekvieną kartą pamačiusi link tavęs einantį policinką. Taip jau yra. Taip ir turi atsitikti visoms kosmoso dulkėms,- atsiduso vaikinas.
Pritardama linktelėjau ir siurbtelėjau jau beveik atšalusią arbatą. Galiausiai liko tik šlakelis arbatos, kuris buvo beprotiškai saldus. Susiraukiau ir šliūkštelėjau arbatą. Rudaplaukis tik priekaištingai nužvelgė mane. Susigėdusi susisupau į anklodę ir užsimerkiau. Jau ėmė darytis šalta, tačiau tikrai dar neketinau eiti namo. Pasimuisčiusi suradau patogią poziciją ir ėmiau laukti. Laukiau kol jis vėl prabils. Kartais laukdavau penkias minutes, kartais dvi valandas. Melsvų akių savininkas buvo nenuspėjamas.
Po ilgos tylos vaikinas galiausiai prabilo:
- Visi mes įkalinti sistemoje. Galbūt mums atrodo, kad esame laisvi, bet mes viso labo sistemos dalys. Pabaigti mokyklą, koledžą, susirasti darbą, antrą pusę, pagimdyti vaikų ir numirti. Visi privalo laikytis šio principo nes tai "normalu". Iš tiesų kosmoso dulkės turėtų pačios rinktis kaip jos gyvens savo gyvenimą: apsuptos anūkų, ramioje viloje prie jūros ar gyventi kalno viršūnėje visiškai vienam. Bet niekas kosmoso dulkėms to neleidžia. Sistema viską padaro už jas. Nes tai "priimtina",- piktai tarė jis.

Suvokti jo žodžius man buvo sunku. Galbūt dėl to, kad mes tokie skirtingi, o gal dėl to, kad mano rankos paraudonavo nuo šalčio, o akys ėmė merktis. Nusižiovavau ir kumščiais patryniau akis. Žvilgtelėjusi į telefoną ekraną pamačiau, kad jau antra nakties. Lėtai atsistojau ir nusiėmusi anklodę, atsargiai padėjau ant stogo. Pasigriebiau tuščią puodelį ir tariau:
- Iki, garbaniau.
Jis šyptelėjo:
- Sudie, kosmoso dulke.

2017|02|25