Police man *Sustabdyta*

Širdies žaizdos

Pradėjau juoktis iš jo, o jis tik rimtai pasižiūrėjas suspaudė savo lūpa ir toliau dirbo.

-Jums policininkai gerai, gerai gyvenat, viską, tai ir teist žmogų matai galit, nors tu toks pats žmogus, kaip aš.

-Tu galvoji mano gyvenimas geras yra? Tik dėl to, kad čia dirbu nereiškia, kad gerai gyvenu.

-Tai kokia teisę turi mane teist? Tu bent žinai, kas mano gyvenime nutiko, kad ėmiausi tokio darbo?- ir jis norėjo žiotis, bet jam neleidau pasireikšt- Ne nežinai, bet teisti žmogų tai galit pats pirmas, tu nežinai, kaip man gyvenime buvo sunku,- ir net nepastebėjau, kaip pradėjo byrėti man ašaros kuriuos taip senai nebyrėjo.

Nusisukus greit pradėjau valytis ašaras ir tikėjausi, kad jis nematė.

-Žinai normalu verkti, nereikia to slėpti- pakreipus galva klausiausi toliau- Beje tavo tiesą nežinau apie tavo gyvenimą, bet per šią savaitę turi viską man papasakoti, gal tau padėt galėsiu su mažesne bausme.

- Man tavo pagalbos nereikia. Nereikia niekeno pagalbos. Visi šiam pasaulį yra dviveidžiai, o jums vyrai tik to sušikso sekso reik. Juk moterys neturi jausmų, jas galima išnaudot ir taip toliau,- ir vis labiau ir labiau, ašarą po ašaros byrėjo, bet po kelių minučių pajaučiau ranką ant peties.

-Ne visi tokie, bet pati kalta jei tokį darbą pasiėmei.

Iš nervų greit patraukiau jo ranka ir toki smarkiai trenkėsi į grotas- Pati kalta? Tu galvoji savo noru ėjau ten? Savo noru galvoji?!

- Jeigu ne savo noru ir buvai verčiama sakyk, mes galim uždaryt tą skylę su tavo pagalbą.

- Tą skylė kaip minėjai, kitom merginom darbas. Kitos kaip ir su mano situacija neturi kur dėtis, o išgyvent šiam sušiktam pasauli juk reikia.

Jis žiūrėjo į mane pasimetęs, o aš niekaip ašarų negalėjau sustabdyt.

- Ko norėjau šiam gyvenime, tik būt laiminga, bet gyvenimas sugebėjo juoktis iš manęs kiekvieną sušiktą akimirką,- iš nervų atsisėdau ant metalinės lentos, kažkokios.

- Jei tau pagerės nuo to, mano gyvenimas irgi iš blogiausių. Aš ir laimingas norėjau būt, bet taip nebuvo,- ir jis nuėjo prie savo stalo vėl atsisėsti.

- Duodu šimtą procentų, kad už maniški blogesnis nebuvo.

- Jei tu papasakosi viską, prižadu mano gyvenimo istorija irgi išgirsi.

- Tau tik dabar reik išgirsti, kad į bylą viską surašytum vistiek nieko nepadėsi,- ir aš nusisukus atsiguliau.

- Kad ir kaip tau blogas atrodau, bet man įdomu ne dėl to, kad į byla įrašyt, o dėl to, kad nuoširdžiai man įdomu, kas tau nutiko.

- Pasakos, pasakos ir dar kartą pasakos, čia tavo darbas mane išklausinėt.

- Taip darbas, bet manim gali pasitikėt  ir išsikalbėti jei nori.

- Aš apseisiu, o dabar labanakt.

Ir išgirdau jo žingsnius kažkur nueinančius, bet kad ir kaip nepatogu buvo, negalėjau pasikelti.

Jaučiau kaip mano širdies žaizdos vėl atsivėrė.

Per tiek metų taip sugniuždyta nesijaučiau, o per ta šikniu.

Bet nepabaigiau savo minčių, kaip išgirdau savo kameros grotų atidarymą.

Neatsisukau, nes ir tam jėgų neturėjau.

-Pakelk galvą biški,- galėjau dar ginčiotis, bet nenorėjau, kad dar labiau širdies žaizdos vertusi, tai pasikėliau.

Jis pakišo minkštą megztinį ir užklojo savo striuke.

Ir po kelių minučių jis išėjo užrakinamas grotas.

Po jo tokio elgiasio, man veide atsirado šypsena, nors ir ašaros bėgo.

Ir dėl to nepastebėjau kaip užmigau.

Sveikučiai mano mielieji 💋

Lauksiu labai jūsų Vote★ ir Nuomonių 💌

Kaip manot nuoširdžiai pasikeitė Louis elgiasys?  Ir kaip manot, kad toliau bus?

Atsiprašau, kad dalis vėlavo 😫 sorry jei papuls klaidų