Draugystė tylėjimui (Baigta)

Pirma dalis

Vėjas taršė kelias rudas sruogas išsikišusias iš po kepurės krašto. Paraudonavę merginos skruostai ir pamėlusios sustingusios lūpos išdavė apie žiemos laikymą ją savo rankose. Pravažiuojančios mašinos vis pakeldavo prie kelio sustumtą pilkos spalvos masę, tačiau jai tai nerūpėjo. Ji kantriai laukė savo autobuso, kuris aiškiai vėlavo. Nors mieliau ji sėdėtų namuose su arbatos puodeliu ant plačios palangės ir stebėtų praeivius, tačiau ji pažadėjo, kad pagaliau aplankys draugę. Žiemos metu jos matosi retai ir nežinia ar dėl oro salygų, tingumo, ar tiesiog užpludusių vienatvės jausmų.

Stotelės suoliukas sugirgždėjo kai ant jo prisėdo jau gerą trečią dešimtį perkopęs vyriškis. Veido jo negalėjai matyti, kuris buvo uždengtas gobtuvu ir šaliku atidengiančiu tik akis. Vyriškis merginai pasirodė tipinis praeivis laukiantis savo autobuso, kad ir kur jis bekeliautų.

"Hm. Šalta" – vyriškis pakėlė akis į merginą, kuri atrodo net nesureagavo į jo žodžius. Žiemos metu tokios replikos jai visada atrodydavo lėkštos. Rudaplaukei atrodė, kai tai prilygo frazei ledai saulėje tirpsta. Tačiau ji nieko neatsakė. Nesivėlė į diskusiją, kuri buvo visai nebūtina. "Žiemos metu žmonės būna liūdni. Keistas dalykas, kai žmogaus nuotaika taip priklauso nuo lauke esančio oro, nemanai?" – jis ir vėl pradėjo pokalbį, supratęs, kad mergina nesiruošia jam atsakyti. Tylus atodusis pasiekė vyriškio ausis. Mergina pažvelgė į vyriškį sutikdama jo žalsvai melsvas akis.

"Žmonės tokios butybės, kurios priklausomos nuo aplinkos, nesvarbu ar tai oras, ar žmogus, ar veikla. Jis tiesiog priklausomas." – mergina vis dar žvelgė į vyriški, kuris akivaizdžiai tikėjosi ne tokio merginos atsakymo.

"Nejau manai, kad visi žmonės priklausomi nuo kažko?" vyriškis pasisuko šonų, kad lengviau galėtų žvelgti į merginos veidą.

"Žinoma. Ši taisyklė tiesiog galioja be išimties. Tai tarsi nesulaužomas dėsnis" – mergina tuo pačiu žvilgsniu žvelgė į šalia esantį pašnekovą, tarsi be jokių emocijų.

"Kodėl tu čia? " išgirdus absurdišką klausimą merginos antakiai susiraukė parodantys nepasitenkinimą. Vaikino šalikas sujudėjo tarsi pranešdamas, kad vyriškis šyptelėjo. Jis uždavė šį klausimą vien tam, kad įsitikintų, kad mergina gali jausti. Jos ledinis žvilgsnis trigdė jį tarsi tai būtų globalinis atšilimas, kurį norisi sustabdyti. "Jau maniau, kad tu visada žvelgi vienu žvilgsniu į žmonės" – žalsvai mėlinų akių savininkas tyliai prabilo. Mergina nieko neatsakė tik nusuko žvilgsnį į švieslentę, kuri skelbė apie artėjančius autobusus. Supratusi, kad kątik praleido savo autobusą ir teks laukti kito giliai atsiduso. Ji nenorėjo kalbėti su nepažįstamuoju, kurio nematė veido. Ji nebuvo iš tų, kurios gali lengvai užmegzti pokalbį su kažkuo tiesiog gatvėje, bare ar universitete. Jai vienatvė atrodė priimtinesnė, o tokie pokalbiai jai atrodė visiškai nereikalingi. Jie tylėjo sėdėdami keletą minučių, kol galiausiai jų tylą nutraukė ore pasirodusios snaigės. Tik nedidelis stogelis virš jų galvų leido jiems pasislėpti nuo žiemos skleidžiamo grožio.

"Keista, kad vasara žmonės laukia sniego ir žiemos, o jai atėjus jie laukia šiltesnių dienų" – ir vėl tylą sudrumstė žemas balso tonas. Mergina jau suprato, kodėl vyriškis taip bando pradėti pokalbį. Jis kaip ir visi kiti yra priklausomas nuo bendravimo. Bendravimo su kitais tokiais pačiais žmonėmis.

"Kodėl manote, kad žmonės nesidžiaugia žiema? Tai juk vienas gražiausias ir įspūdingiausias metų laikas" – mergina pasijautė nejaukiai kai tylos minutės vis slinko į priekį, tad prisivertė atsakyti.

"Nejau tu dabar džiaugiesi, kad tavo kūnas šąla, vietoj to, kad galėtum mėgautis saulės spinduliais?" vyriškis atrodo džiaugėsi ir vėl pradėjęs pokalbį su mergina.

"Man patinka džiaugtis dabartimi, negalvojant apie rytojų. Jis vistiek ateis, nesvarbu noriu to ar ne. Tad kodėl nesidžiaugus šia diena, nors ji ir beprotiškai priverčia pajusti stingdantį šaltį. " Mergina atsiduso pamačiusi atvažiuojanti dar vieną jos autobusą. Ji jau buvo pavargusi nuo kalbėjimo. Lėtai pajudindama savo kojas ji atsistojo taip priversdama padaryti tą patį ir vyriškį. "Mano autobusas. Jau vieną praleidau, tad man tikrai jau laikas" – tyliai ištarė tarsi sau pačiai.

"Kuo tu vardu?" – vyriškis sekė ją iki autobusui sustojant.

"Vardo atskleidimas per didelė prabanga šiais laikas. Žmogus nebeturi nieko sau, gyvendamas šiais technologijų laikais. Tad galbūt vardo atskleidimas nėra geriausias būdas susipažinti" – mergina atsisukusi pažvelgė į vis dar stovinti vyriškį, ir tik dabar atkreipė dėmesį, kad nors jis ir atrodė žymiai vyresnis, jo apranga priminė paauglio, kuris maištauja ir priverčia tėvus nupirkti pūkinę striukę, o ne paltą.

Autobusui pajudėjus ji suprato, kad šiandien jai užteko kalbų ir ji nebeketina vykti pas draugę išgerti jos mėgstamos kakavos. Išlipus kitoje stotelėje ji patraukė link namų rankas laikydama juodo palto kišenėse, kuriose nevalingai spaudė namų raktus.

***

Tikiuosi sudomins ši trumpa istorija ir kadangi nesu gera gramatikos žinovė, atsiprašau už daromas klaidas. Jei jas pranešite, tikrai pasitaisysiu. 

- Maelė