"VAIKINO POW."
Devinta išpažintis. Eh...nebežinau ar sugebėsiu dar rašyti. Tai tik dar viena mano išpažintis prieš mirtį. Kuria ir vėl skaitysi tu.
Tai tiesa, kad visi išeina. VISI.
Tiesiau į ją rankas.
Bet ji buvo ten, kur nuvedė
Mirtis, nebūtis ir ilgesys.
Aš niekada nenorėjau jos skaudinti.
Ar ji irgi šito nenorėjo?
Jaučiu, kad daug ką turiu nutylėti.
Bet negaliu.
Noriu išeiti ir palikti prisiminimus
Čia.
Ant popieriaus balto.
Kuris sugėrė rašalą.
Rašalą su kuriuo užrašiau šias išpažintis.
Prisimenu šiltą vasaros vėją, glostantį jos ir mano nugaras.
Prisimenu visas akimirkas su ja.
Ir tai kankina. Labiau už, bet ką.
Aš turėjau viską apie ką svajojau.
Bet dabar tai dingo.
Dingo kaip ir aš dingsiu
Iš šio suteršto pasaulio,
Kuris mane smaugia ir dusina.
Be jos aš negaliu gyventi, nors ir pridariau daug blogo.
Dėl to aš nėkiek nesididžiuoju.
Bet tai jau nebesvarbu laukiu kada galėsiu sutikti paskutinius saulės spindulius ir kada išnyksiu...
"Vaikinas padėjo rašiklį ir atsistojęs paliko tamsų kambarį kuriame yra pilną prisiminimų. Tiek liudnų tiek linksmų"
Tikiuosi patiko ši dalis! Gal ji ir nuobodoka, bet tikiuosi jūs nenumirėt iš nuobodulio. Ką manot? Lauksiu nuomonių ir vot'e. Atia!
YOU ARE READING
"Išpažintis"
Short StoryIšpažintis yra geriausią ką galėjau padaryti, po tokių įvykių. Daugiau to slėpti negalėjau, noriu, kad žinotum kas nutiko man ir kas nutiks. Atvirumas geriausia ką gali duoti žmogui. Tad jai sudominau tave spausk mygtuka ir skaityk. Tikiu užplūs tav...
