Pradžia:
Vaikino pirštai nevalingai drebėjo dėl įvairiausių priežasčių tarp, kurių ir jis pats pasimetė. Ranka gniaužė juodo rašalo tušinuką tokį pat kokiu pavirto ir jis. Širdis nekantriai trankėsi, o galva zujo nuo minčių ir išgyvenimų pertekliaus, kurių jaunas protas nebegalėjo ištverti. Vaikinas atsiduso. Lėtai pridėjo rašiklio galiuką prie sąsiuvinio rusvo lapo... Tačiau nerašė. Tiesiog sėdejo. Mintys nenorėjo lysti iš galvos. Sunkiai jas traukė. Ranka nejudėjo nors ir drebėjo. Vaikino skruostu nusirito ašara ir užtiško ant murzino lapo jį dar labiau ištepdama. Jam jau buvo nusispjaut.
Nusispjaut ant visko.
Net ir ant savęs.
Nors nežinia, kodėl dar bandė išsigelbėti. Turbūt dar nebuvo viskas taip prarasta... Galbūt... Kas žino.
Galiausiai juodas rašalas pradėjo rėžti popierių palikdamas tamsias smalos žymias, tamsius jo sielos likučius. Visą širdį. Šaltą... Kietą... Tvirtą... Tamsę... Bet giliai, giliai... Kažkur viduje vis dar rusenančia šviesą. Turbūt tai jį ir labiausiai gniūždė. Geriau to šviesio taškelio nė nėbutų buvę. Tada ir sažinė ir sielvartas, viltis negraužtų. Tačiau taip nėra. Todėl visa tai keliaus į šį, tokį pat kaip ir rašiklis, tokį kaip ir jo iššorė, širdies dalis ir jo manimu siela. Juodą sąsiuvinį...
Ir štai pirmasis tekstas pakrikštijantis, jo užrašus nuspalviną lapą kreivomis, juodomis raidėmis...
.....................................................
Kartais, tikėjimas palieka gilesnias žaizdas, nei netikėjimas viskuo.
Džėjus.
YOU ARE READING
Džėjus. NOTES
Short StoryTrumputė istorija apie vaikiną, kuris savo mintis liejo sąsiuvinyje, bandydamas atsikratyti tik jam, taip gerai pažįstamų demonų. Ir tokiu būdu išlaisvinti savo širdį iš tamsos gniaužtų, kad pagaliau pasijustų savimi. Laisvas ir laimingas... Highest...
