Džėjus. NOTES

ו 25 •×

Kartais, Tik mažuose dalykuose ir paprastume sugebėjęs įžiūrėti grožį ir džiaugsmą, galiausiai pajaučiame tikrąją laimę.

Nereikia vaikytis žvaigždžių, tai beprasmiška ir apgaulinga.
Nors visdėlto, ar gali pasiekti saulę plika ranka?

Džėjus.

.....................................................

Paskutinės raidės, paskutiniai skaudūs potėpiai liejant savo sielą išganymo link, kuri kažkaip pakito. Jis nežinojo kuo ir nesitikėjo, kad tai turės kokios nors akivaizdžios naudos jam pačiam. Visa tai tebuvo pusiau pokštas, tik pakvailiojimas, tik kvailas žmogiškas silpnumas nešantis beprasmybės link. Tačiau kasdien, dvidešimt penkias dienas iš eilės sąsiuvinyje atsirandanti vis nauja frazė turėjo kažką tokio nepaaiškinamo ir nepaprasto, kas skatino neatsisakyti šios idėjos ir nesustoti. Dvidešimt penkios dienos... Net ne pilnas mėnuo. Nieko konkretaus tik keli žodžiai per dieną adresuoti niekam. Tuščiai erdviai. Ir ne, jis rašė ne Dievui, nors  ir buvo tikintis prigesusia Dievo liepsna, tačiau tai nebuvo esmė. Jis nebuvo fanatikas. Jis buvo savo požiūrio į šį visą aukštesnės jėgos reikalą, kurio niekam neprikaišė. Tad... Kam jis išties rašė? Šito vaikinas ir pats nežinojo. Tai turbūt buvo skirta visiems, bet labiausiai jam pačiam. Bet ir vėl, nieko apčiuopiamo ir konkretaus. Tik dar viena mįslė viso gyvenimo paslaptyje ir nežinomybėje. Tad kai galiausiai,  lyg ir netyčia, o gal ir tyčia. Kas žino?  Iš jo plonų pirštų išslydo juodo rašalo rašiklis ir stuktelėjo į žemę, jis sustojo. Pamanė - gana. Ir taip, tai tebuvo tik dvidešimt penki lapai visoje užrašų knygelėje, kur jų buvo, kur kas daugiau. Dar visa galybė laukė savo eilės, kurios turbūt ir neišvys, bent jau netokiu būdu. Bet tai jau buvo nesbesvarbu. Tad Džėjus tai palaikė ženklu, nes skaičius dvidešimt penki jam turėjo daug gilesnę prasmę nei daugeliui. Tai buvo tai kas būtent jį ir sulaikė. Frazių skaičius, puslapių skaičius, data ir amžius - nė jo bet tai ir buvo skaudžiausia. Nes būdama vos tokio amžiaus jo vyresnioji sesuo, Siuzana Silvija Sven apleido šį pasaulį susmukdama viduryje gatvės, dėl neaurizmos apie, kurios egzistavimą ji nė nežinojo. Tačiau šiandieną, per penktąsias jos mirties metines vaikinas nejautė to žvėriško skausmo, kuris jį smaugė visą šį laiką. Jam skaudėjo, bet tas skausmas buvo nebetoks, tai buvo susitaikiusio žmogaus kančia. Ir jis pagaliau šypsojosi, nes pagaliau jo širdyje vėl švytėjo šviesa, nes užteko tik to mažo šviesos taškelio ir užslėptos vilties, kad viskas vėl būtų gerai, kad jo siela pasveiktų. Tad jis dar pora kartų pagarbiai perbraukęs pirštų pagalvėlėmis per knygelės lapus, galutinai ją užvertė ir atsiduso. Ir paskutinė frazė, kuri niekad nebus įamžinta tarp tų pageltusių juodos užrašų knygelės puslapių nuskambėjo šnabždama tarp jo lupų.

- Tai ką nuveiksite gyvenime, bus visiškai nereikšminga. Bet labai svarbu, kad tai padarytumėte. Nes niekas kitas už jus to nepadarys.

Ir Džėjus tai padarė.

 Jis pasveiko.

Pats.

Pabaiga.

Savita, Netobula Ir Tuo Didžiuojasi - Naiivis