Mačiau aš kartą žmogų,
Su didžiule puokšte žiedų,
Vienišą kaip drugelį ant kelio,
Ir atrodė jis kaip drugelis ant kelio.
Buvo spalvotas tarp nespalvotų,
Buvo garsus be žodžių,
Tarp žmonių begarsių,
Kurie net jei norėtų,nieko nepasakytų.
Bet buvo liūdnas jis be galo,
Nes pilki žmonės ėjo be galo
O puokštė ne jam juk buvo,
O kitam drugeliui ant kelio.
