Naujasis mokytojas (Marilyn Manson fanfiction)

4 skyrius

Pabudau, nes girdėjau, kaip Marilyn įeina į mano kambarį, bet apsimečiau miegančia. Marilyn įlipo į mano lovą ir pasivertė šonu į mane. Jis taip gulėjo tol, kol atsimerkiau - tada pamačiau jo gražias rudas akis, žvelgiančias į mane.
- Labas rytas, gražuole,-nusišypsojo jis.
- Kodėl tu apsirengęs?
- Metas keltis,-priminė jis.
Atsistojau ir nuėjau į dušą, tada persirengiau.
Grįžusi radau Marilyn gulintį ir žvelgiantį į mane. Tada jis atsisėdo ir aš priėjau prie jo.
- Marilyn, nagi, lipk iš lovos!
Jis pakluso besijuokdamas...
Mudu nusileidome į apačią pusryčiauti, kur jau sėdėjo tėvai.
- Labas rytas,-pasisveikinau su visais.-Kur Lilė?
- Dar vis miega,-atsakė mama paslaptingai žvelgdama į mane ir Marilyn.
- Mama?-nervingai paklausiau besėsdama prie stalo.
- Ką? Aš tik mąstau!-šyptelėjo ji.
- Tik mąstai?-paklausiau ir tėtis nusijuokė. Marilyn atsisėdo į Lilės vietą ir žiūrėjo į mane su šypsena.
- Tavo žvilgsnis, mama, buvo toks, lyg tu žinotum, ką mes darėm naktį,-pradėjau juoktis.
- O ką jūs darėt naktį?-surimtėjo tėtis.
- Ji užmigo vos tik aš ją apkabinau, po to apie valandą aš žiūrėjau į ją, kol pats užmigau,-tarė Marilyn.-Žinokite maniau, kad Sara mane privers mylėtis vos įėjusi į kambarį. Jau kaip įsikarščiavo... Gerai, kad priverčiau ją eiti miegoti,-atlaidžiai šyptelėjo man Mansonas ir aš išraudau.
- Sara! Argi taip gražu?-sušuko mama.-Atsiprašau, Brian.
- Mergyte, jokio skubėjimo, supratai?-paklausė tėtis.
- Nu tėti, aš tik išsidirbinėjau...
- Tada jokio išsidirbinėjimo! Supratai?
Linktelėjau ir Marilyn man mirktelėjo. Išgirdau Lilės balsą tarpduryje:
- Labas rytas...Šūdas!-jos akys išsiplėtė vos patebėjus Marilyn.-Ką čia veikia Marilyn Ma...
- Malonu tave matyti, Lile!-surikau ją nutraukdama, pribėgau ir apkabinau.-Brian, ateik.
Marilyn priėjo prie mano sesers ir jai nusišypsojo.
- Einam pasišnekėti už durų, gerai? Mes tuoj grįšime,-nusišypsojau jai ir pasivedėjau į kitą kambarį. Marilyn traukė iš paskos.
- Prižadėk, kad nieko nesakysi tėvams,-paliepiau.
- Nu gi gerai! Tylėsiu ir Dievą mylėsiu!-suinkštė ji, kai smarkiau suspaudžiau jos ranką.
- Gerai,-lengviau atsikvėpiau ir atsukau Lilę į Marilyn.-Marilyn - čia mano sesuo Lilė, Lile - čia mano hm draugas Marilyn Mansonas.
- Žinojau, kad čia tu!-sušuko sesė ir Marilyn atsitūpė. Tada Lilė krito į jo glėbį. Jis nusijuokė.
- Bet iš tikrųjų jis yra Brian Warneris, tėvai jį tokį žino, ne dainuojantį scenoje, o mūsų mokyklos mokytoją.
- Aišku... O tu Saros vaikinas?-vaikiškai paklausė sesuo.
- Ne, bet norėčiau tokiu būti,-nuoširdžiai nusišypsojo jis man.-Tiesiog bijau, kad ji mane atstūms...
Žvilgtelėjau į sieninį laikrodį.
- Vėluojam!-sušukau ir griebiau savo kuprinę. Marilyn linktelėjo, tada pirmas grįžo į virtuvę ir paskelbė:
- Šiandien Lilę ir Sarą aš nuvešiu į mokyklą.
Tėtis padėkojo ir mes visi trys išėjome į lauką.
- Nepamiršk rytoj ateiti vakarienės!-išgirdau mamos balsą.
Marilyn sesę pasodino gale ir prisegė diržu, o aš atsisėdau prie jo. Jis pakštelėjo man į lūpas ir užvedė variklį.
- Tau šiandien baigiasi pamokos prieš 11?-paklausė jis.
- Taip, juk šeštadienis.
- Puiku, parvešiu tave namo, turiu tarpą tarp 11 ir 12.
Nudžiugau ir Lilė iš galo pradėjo juoktis.
- Gal ir mane gali parvežti? Man baigsis 10...-sucypė ji.
- Deja, tą valandą turiu anglų su Sara,-mirktelėjo Marilyn man ir aš sukikenau.
- Atvažiavom!-riktelėjau.
- Matau... Statysime mašiną gale, kad niekas nepradėtų jos fotografuoti,-nusišaipė jis ir sustabdė mašiną.
Pasistačius Mansono automobilį, sesuo išlipo klykdama ačiū ir nubėgo į mokyklą. Nusijuokiau ir jis išlipo, tada priėjęs atidarė mano dureles.
- Pone Warneri, esu labai dėkinga, kad šiandien atvežėte mane į mokyklą,-apsimečiau kvaiša mokinuke.
- Nėra už ką, Sara, pasimatysime po dviejų valandų,-mirktelėjo jis ir mes išsiskyrėme.
Prie spintelių manęs jau laukė Amelija.
- Kaip tavo vaikinas?-paklausė ji mirktelėdama.
- Ei, baik, nieko nesakyk!-šnipštelėjau.
- Nes nieko nevyksta?-nusišaipė ji.
- Nes mus gali išgirsti, po velnių!
- Tau dabar chemija?
- O tau istorija,-atkirtau ir trenkiau į savo spintelę.
- Ei ei ei, ramiau!
- Ne!-sušukau.-Jaučiuosi siaubingai, nematei manęs šiandien ryte su nubėgusiu akių pieštuku...
- Pala. Kas nutiko?
- Net neabejoju, kad...ponas Warneris tikrai užsimins per savo pamoką,-sudrebėjau ir atsistojau.-Einu, ate.
- Palauk!-išgirdau jos šūksmą, bet nekreipiau dėmesio.
Atsėdėjau chemiją, IT pamoką ir sulaukiau anglų. Įsitaisiau suole prie Amelijos ir pasiruošiau pamokai. Mačiau, kaip į klasę įžengia Marilyn ir pagauna mano žvilgsnį. Jis rimtai nusiteikęs man mirkteli. Pasiunčiu mirksnį atgal ir jis linkteli.
- Turėsi man papasakoti viską apie vakar vakarą,-sušnabždėjo draugė piešdama drugelį sąsiuvinio paraštėje.
- Ne dabar,-atsakiau dar kartą mirktelėdama mokytojui ir jis pradėjo pamoką.
- Laba diena, mokiniai. Pradėsime pamoką nuo kur kas rimtesnės temos, negu jūs tikitės,-garsiai ištarė jis. Draugė pažvelgė į mane.
- Taigi, prašau pakelti rankas visus, kurie vakar po aštuntos valandos vakaro valkiojotės prie didžiausios miesto parduotuvės.
Rankas pakėliau aš, Amelija ir priekyje sėdinčios merginos. Visi kiti laikė jas nuleidę.
- Ar pažįstate vidutinio sudėjimo riestanosių blondinų, turinčių aukštą tembrą?
Pasigirdo murmesys.
- Kiekvieną tokį asmenį prašau pristatyti man vos tik jį pastebėsite.
- Atleiskite, mokytojau, apie ką eina kalba?-paklausė Amelija.
Marilyn pažvelgė man į akis ir atsiduso:
- Vakar vakare apie devintą valandą vakaro prie užkandinės, esančios prie pat prekybos centro, buvo užpulta viena mokinė. Prie jos buvo seksualiniai priekabiaujama, mokinė buvo verčiama tenkinti vaikino seksualines užgaidas.
Draugė pažvelgė į mane, tada paklausė mokytojo:
- Pone, kaip ji išsigelbėjo?
Marilyn vėl pažiūrėjo į mane ir tada prabilo:
- Tą vėlų vakarą netoli užpuolimo vietos buvau aš, apsipirkinėjau, automobilį pastačiau vos už dešimties metrų. Eidamas atgal su pirkinių maišu išgirdau vienos mano mokinės klyksmą ir nusprendžiau pažiūrėti, kas dedasi. Kaip mokytojas jaučiau pareigą apginti ją. Padėjęs pirkinius išgirdau, kad ji maldauja pagalbos ir pradėjau jai nusikratyti užpuoliko. Galiu drąsiai sakyti, kad mačiau šį mokinį mokykloje, jis tikrai yra vyresnis, galbūt vienuoliktokas arba dvyliktokas...
- Mokytojau?-jį nutraukė viena priekyje sėdinti mokinė, vardu Džeisė.
- Taip?
- Pagal Jūsų apibūdinimą galiu spręsti, kad tas vyras yra mano buvęs vaikinas.
Marilyn pakėlė antakius aukštyn.
- Jis kelintokas?
- Dvyliktokas, neranda sau vietos. Jam dabar vyksta fizikos pamoka,-gūžtelėjo Džeisė.-Galiu jį atvesti.
- Per pertrauką. O dabar Amelija mums primins, apie ką mes vakar šnekėjome.
Tuomet prasidėjo tikroji pamoka.
Po jos ponas Warneris paprašė pasilikti manęs, Amelijos ir Džeisės.
- Džeise, atvesk jį,-paliepė Marilyn ir priėjo prie mūsų.-Amelija, prisimink, kad tu čia tik dėl to, kad Sara jaustųsi jaukiau.
Po pusės minutės tylos mano draugė prabilo:
- Kas vyksta tarp jūsų?
- Nieko,-vienu metu ištarėme mudu ir vienas kitam nusišypsojom.
- O taip, matau kad nieko. Tik chemija,-dainingai atsiduso.
Mansonas paraudo ir žvilgtelėjo į mane. Kaip tik tą akimirką į klasę įsiveržė Džeisė už rankos tempdama neaukštą blondiną.
- Štai, pone Warneri,-sumurmėjo ji ir pasodino į suolą šalimais tą asmenį, tada išėjo į kitą pamoką. Marilyn atsistojo ir apėjo jaunuolį apžiūrinėdamas it gyvulį.
- Kuo tu vardu?
- Markas,-man vakar naktyje girdėtu balsu atsakė vaikinas ir užsikėlė kojas ant suolo. Mano akyse pradėjo tvenktis ašaros. Draugė pastebėjo tai, tad pačiupo mano ranką ir tvirtai ją suspaudė. Mansonas pasisuko į mane norėdamas klausti, ar tai jis, bet pamatė, kaip mano skruostu nusirita ašara. To jam užteko.
- Ar tu bent jau supranti, ką padarei?-tyliu ir griežtu balsu paklausė Marilyn to pamaivos.
Šis tik gūžtelėjo pečiais ir išsiviepė:
- Neturiu nė žalio supratimo.
Mačiau, kaip jis tūžta.
- Tu ruošeisi išprievartauti beginklę merginą, po velnių!-kiek garsiau tarė jis.
- Vakar, pone Warneri, buvote kovingesnis,-nusišaipė Markas.
Marilyn pasirėmė į stalą priešais Marką ir primerkė akis. Draugė spustelėjo ranką.
- Tu esi negarbingas, žiaurus ir kvailas!-rėžė mokytojas.
- Ponas Warneris,-nusijuokė tasai.-Ar Jūs, pone Warneri, bent jau turite vardą?
Mačiau, kad Mansono kantrybė tuoj trūks. Nieko negalėjau pakeisti, tik sėdėti ir žiūrėti.
- Žinoma,-sušnypštė jis.
- Koks gi? Ponas Pistoletas?-nusijuokė Markas.-Šaudyti į mokinius nėra galima, tuo labiau mokytojams.
- Ar žinai su kuo kalbi, Markai?-paklausė Mansonas. Štai toji akimirka, kai dar du mokiniai sužinos, kad čia nėra ponas Warneris.
- Su seniu, gelbėjančiu ištroškusias panas,-sužvigo blondinas.
- Aš esu Brian Hugh Warneris!-sušuko Marilyn jam į veidą.-Žinai ką nors apie mane?
- Ne...-tyliai tarė Markas.
Pamačiau, kaip Mansonas įkvėpė kiek daugiau oro ir supratau, ką jis darys. Pradėjau vos girdimai juoktis.
- O ar žinai ką nors apie supistą Marilyn Mansoną?!-surėkė daugiausiai scenoje naudojamu balsu klykti aukštoms natoms reikalingu tembru Marilyn tiesiai vaikinui į veidą.
Draugė sužiopčiojo:
- Taip ir maniau! Tu man nieko nesakei!
- Žinau!-atkirto Markas.
- Ką gi tu žinai apie mane, varganas žmogeliuk?
- Kad Marilyn Mansonas - kažkoks keistuolis girtuoklis gėjus, neapsisprendžiantis ar jis mergina, ar jis vaikinas...
- Ar tikrai taip manai?
- Patikėkit, manau baisiau, nei sakau.
- Atsiprašyk Saros,-paliepė Marilyn.
Pamačiau, kaip į mane pasisuka bjaurus Marko veidas.
- Sveika, mažute. Turi nemenkus papus.
- Gyvulys,-sušnabždėjau.
- Atkeršysiu visiems - tau, tavo seneliui...
- Supistas motkrušys! Nieko nebus!-rėžė Mansonas ir išsitraukė pistoletą, tuomet prirėmė jam jį prie smilkinio.
- Juk žinote, kad mokytojams negalima naudoti pistoletų...
- Aš ne mokytojas! Kiek dar kartų reikės kartoti? Aš dirbu mokytoju tik laikinai.
Markas staigiai pašoko ir išdūmė iš klasės.
- Šūdas,-nusikeikė Marilyn ir įsidėjo ginklą.-Einam?
- Nekenčiu jo,-atsakiau norėdama verkti.
- Galiu įvesti į Google „Brian Hugh Warneris”?-paklausė draugė.
- Žinoma,-gūžtelėjo pečiais Mansonas.
- Marilyn, ar tu rimtai?-suaimanavau.
- Kas ar aš rimtai?-nusijuokė jis.
- Man tiek reikėjo slėpti, kad ji surastų vos tik sužinojusi, kuo tu vardu?
Pamačiau, kaip draugės akys išsiplečia ir ji šypsosi.
- Na va, Sara, tavo tamsos karalius čia, svaigai tiek, kad turbūt mintimis jį prisikvietei,-pradėjo juoktis ji.
- Kiek laiko klausei mano muzikos?-paklausė Marilyn.
- Visų pirma, tavo muzika ir be ausinių skambėjo mano galvoje. Visų antra, garbinau tave kaip ir Šėtoną.
- Tu mane garbinai?-šyptelėjo jis.-Eime, Sara.
- Ne! Mums reikia supistai viską išsiaiškinti!-sušukau besišypsodama jam.
- Balandėliai jūs, balandėliai, bul bul bullll...-prabilo Amelija.-O, kaip aš jį myliu! Tik jis kažko bijo, aš noriu jo viso! O, kaip aš ją myliu! Bet bijau, kad ji mane atstūms, pames, paliks. Noriu jos visos, jaučiu pareigą ją ginti ne kaip mokytojas...
- Užsičiaupk,-nusijuokiau.
- Eime, Sara,-tarė Marilyn ir priėjo.
- Na gerai,-atsidusau ir atsistojau, o jis mane švelniai pabučiavo.
- Marilyn, gal ne čia?..-sušnabždėjau.
- Ooo! Biški įdėjote ir nuodingų medžiagų!-sušuko draugė besijuokdama.
- Amelija, mes einam,-mestelėjo Mansonas ir mes išėjome.
Įsėdus į automobilį aš pradėjau verkti.
- O jeigu jis mane suseks? Jeigu išprievartaus? Jeigu padarys dar ką nors blogesnio?
- Mano brangi Sara, kuo labiau bijosi, tuo tau bus blogiau.
Jis atsuko mano galvą į jį ir karštai pabučiavo.
- Nenoriu, kad verktumei,-tarė jis užvesdamas variklį.
Pratylėjau visą kelią iki namų, tada, mums atsisveikinus, burbtelėjau:
- Žinai, ką labiausiai norėčiau padaryti? Naktį išsmukti iš namų, išdulkinti tave visais įmanomais būdais ir priversti būti amžinai kartu. Bet tu supistai negali.
Išlipau iš mašinos jam bežiūrint į mane keistu žvilgsniu.
- Sara...
- Ką?
- Atvyksiu rytoj vakarienės. Po to pasiliksiu pas tave, galėsi mane krušti, draskyti, mušti - aš sutinku.
Šyptelėjau ir užtrenkiau dureles.