Ieškodamas savo istorijos, aš pasimetu. Dabar stoviu ties ta srove, kuri nieko man nereiškia. Bėga laikas, ir aš save persekioju tais savo žvilgsniais. Aš pradedu nervintis. Ar gali būti geriau, kai tave dar kažkas palaiko. Prasmingai padedu galva, tau ant peties, ir norėčiau, kad išklausytum mane:
- Ar skaitei mano mintis? Ar mokėjai man, kad gautum visko, ko paprašytum.
Bet aš tau ir taip viską skolinau, kad tau visgi būtų gera su manimi. Jutau, kad kažko tau truko. Ir tai mane trikdė. Mane daužė, kol aš tapau tuo pabaisa, kuris neturi ką duoti. Bet daviau, tau kad ir mažiau, bet daviau. Pašalinau viską nuo lūpų. Aš dabar tavo kambaryje, tavo kambariokės, jau seniai susidėjusios daiktus. Važiuos namo. O tu rymai prie lango. Užsidengus rankomis savo veidą. Visgi kažko lauki. Kažko kas tave nusivestų ten, kur galėtum pasijusti laisva. Aš tave išlaisvinu, bet ne tiek, kad galėtumėme būti draugais. Aš tau galiu duoti viską. Bet tavo valia, ką tu pasirinksi. Mane, ta mėnuli už lango, ar skraidančias svajones. Gyveni mintim, kad jis ne toks, kaip tau atrodo turėtų būti. Ar aš klystu manydamas, kad tau jau bloga nuo minčių. Kvaitulys toks nepakeliamas. Kad imtum ir verčiau jau išsivemtum tą beprasmybe...
pamiršti jį? Ne už ką. Tos beprasmės žinutės. Ar moki sujungti proto gysleles ir pajusti. Pajusti tą karštį? Jis ne be toks kaitringas. Jis to nevertas, - tu galvoji.
- Ar galėtum palikti mane vieną, - tu vėl pagalvoji.
- Bet ar aš galėčiau?
- Noriu pabūt viena.
Bet aš žinau, tau reikia žmogaus, tau reikia to, kuris pajustu tavo širdies plakimą.
- Aš... aš, aš.. – nerandu jokio tinkamo žodžio, kodėl čia atsivilkau.
- Nešdinkis.
Trenkiu durimis. Žinau, ji dar labiau įsius. Bet dėl to kaltas ne aš. Susmunku prie jos durų. Galvoju, kad tik būdamas toliau, bet arti jos durų jausiu jos kvėpavimą. Mano mintys dar ją gaivins, dar ją įkvėps. Ji darys veiksmus, kad pakeistu likimą.
ji nežino, kad aš arti jos. Ji nežino, kad būdamas šalia jos, galvoju apie ją. Tik apie ją. Apie jos gyvenimą.
Kaip keista, bet manyje jausmai slūgsta, purvinasi su kitais jausmais, ir man jau lengviau. O jai ar lengviau? Girdžiu, kaip ji apsiverkia. Noriu atidaryti duris ir jai pasakyti, būk stipri. Bet nepasikeliu. Kažkas kitas laiko ir tempia žemyn.