Vėl sėdžiu ant stogo.
Vėl dangus nusėtas mažomis bei didelėmis žvaigždėmis.
Vėl Mėnuo, lyg baltutėlis netiksintis laikrodis, pakabintas danguje.
Visur ramu. Tik žiogai savo smuikais griežia ten, kur aukšta žolė ir niekas nevaikšto.
Ramu, kol nesuskamba varpai, pranešdami apie dar vieną išskridusią sielą Anapilin.
