Dar viena bemiegė naktis.
Nes miegu dieną.
Šį kartą aš ne viena. Prie manęs sėdi rankas į megztinio kišenes susikišęs dėstytojas.
Kadaise žavėjausi jo atsidavimu visa širdimi literatūrai.
Dabar abu galime prisiminti tik tas sunkias dienas, kai visą skyrių sykiu reikėdavo išnagrinėti ir tas lengvas dienas, kai skaitydavome prie šilto kakavos puodelio priglaudę žandą.
Dar vienas varpų dūžis.
Dar vienas kūnas be sielos.
Susikibome rankomis.
Palaikymo. Ko labiausiai ir reikėjo.
