Kodėl aš negaliu būti laiminga?

1 dalis

Vėl vėl pajaučiau tuos smūgius.. Vėl jis, mane muša... Jaučiu kaip visą kūną apima besalygiškas skausmas, kurį jaučiu. Ir taip visada kaip prakeiktas patėvis grįžta girtas! Prie ko aš čia? Kaip visada tie smūgiai už nieką... Visas kūnas nusėtas vien mėlynėmis. Negaliu kęsti vėl to..
-Kąą.. aš tau vėl padariau?- tyliai ir vos ištariau.. jaučiau kaip skruostu riedėjo ašaros.
- Tu nieko verta, mergšė!. Kaip manai kodėl aš turiu tavim džiaugtis?! Tu apskritai nieko nemoki, todėl ir verta tik mano skaudžių rankų,- jis rėkdamas man atsakė ir toliau mane mušė, jo rankos tokios stiprios, kad man net nereikia priešintis ir taip nepabėgsiu. Staiga jis pradėjo plėšyti mano pižamą.
- Ne... Nereikia..- aš rėkiau
Bet tai nieko nepadėjo, jis galėjo dabar su manimi padaryti ką tik nori.
- Ne, tu neišdrįsi išprievartauti mano dukros, su manimi gali daryti betką, bet tik ne dukrą... Tu ir taip ją muši, turi bent menkiausio proto?! - staiga atbėgo mama į kambarį.
Jis tiesiog pažiūrėjo į ją...
- Rebeka, eik į savo kambarį. Juk tu nenori manęs dar piktesnio matyti?
- Ne ne ne. Net nebabdyk atimti iš jos tikrą laimę. Tu supranti kad ji jauna? Ji ir taip patyrė tiek daug ir tik per tave.
Aš tik nubėgau ir apsikabinau mamą.
- Tavo laimė, Neila. Kad Rebeka atėjo, o jei ne...
- Net nedrįsk..- mama ištarė.
Kaip jis išėjo aš ir mama pradėjome verkti apsikabinusios. Nežinia kaip visa tai būtų užsibaigę. Jis niekada neišprievartavęs manęs.
- Neila, kaip ryt išeis ta bjaurybė Sebastianas į darbą, tau pasakysiu naujieną kuria tikrai apsidžiaugsi, tau nedaug liko kęsti visa tai. O dabar miegot eik, mieloji. Jis jau neateis.
Aš pasikeičiau drabužius ir nuėjau miegoti..
*** Sebastianas pov ***
Ji man padeda patikti.. Net gražesnė už Rebeką.. Palauk, dar tu kentėsi... Atėjo į kambarį Rebeka.
- O mieloji mano, pasiruošus?- tariau užuomeną, kad ji turi atlikti pareigą savo.
- Sebastianai, pavargus aš..
- Man nerupi.

Tai štai.. Pasidalinkit komentuose nuomonėm, išreiškit ir kritiką.