Mirties miestas

Vakarėjo. Besileidžianti saulė nudažė dangų kraujo raudoniu. Danguje debesų nebebuvo nė kvapa]o. Už manęs tolumoje dūmavo didžiulis miškas. Pūtė atšiaurus šiaurės vėjas. Užsikišau neklusnią baltų plaukų sruogą už ausies. Žvelgiau savo baimei į akis. Prieš mane stovėjo „Mirties" miestas. Niekada tenai neičiau viena pati ir dar savo noru. Prisipažinsiu, vos tik pamatau kas liko iš mano gimtinės, širdis apsipila krauju. Ankščiau čia stovėjo didingas pramonės centras. Dabar visi pastatai apleisti, išdaužtais atikliniais langais, aptrupėjusiomis sienomis. Pro kiaurymes vėjas ūžia lyg vilkai gūdžią žiemos naktį. Net iš tolo girdisi. Visada dideliu lanku aplenkdavau šį miestą. Bet šiandieną neturiu kitos išeities – tik eiti į jį. Vakar čia atėjo mano vyresnysis brolis. Ieškoti mums ko nors pavalgyti, nes vien tik pagalvojus apie uogas ar grybus susukdavo pilvą. Deja, jis nebegrįžo į mūsų buveinę. Taigi, dabar mano pareiga jį surasti. Privalau tai padaryti. Gal jis sužeistas, gal kur jį užgriuvo akmenys ir jis nebegali išeiti. Aš to nežinau. Bandžiau drąsinamai sau nusišypsoti. Nepavyko. Nė trupučio. Kur čia džiaugsies, kai eini į pabaisų pilną miestą. O tos pabaisos ne kas kitas kaip vampyrai. Iš pradžių, kai buvo paskelbta ši epidemija, juokiausi. Gi vampyrai tebuvo pasakų būtybės, kilusios iš tamsiųjų viduramžių laikų. Deja, tai buvo tikra. Kaip ir faktas, jog didžioji žmonių populiacijos dalis virto jais. Ir, glalima sakyti, pagal jau nuvalkiotą būdą – įkandimą. Likę gyvi žmonės, tarp jų ir aš su broliu, pabėgom į miškus. Mane truputi glumina tai, kad vampyrai taip ir liko miestuose. Neišėjo paskui potencialų savo grobį – žmogų. Bet tai ir geriau. Ką gi. Ilgiau delsti nebegaliu. Saulė ir taip jau leidžiasi. Giliai įkvėpiau ir kol nesumaniau apsisukusi eiti atgal į mišką, žengiau į miestą pro didelę geležinę tvorą.

Spėriai žingsniavau gatvelėmis ir visokiais užkabadoriais. Žvilgsniu bėgiojautuščiomis namų ir parduotuvių langinėmis. Po truputį ilgėjamžntys šešėliai privertė mane krūpčioti. Kažkur virš manęs suklykė vienišas erelis. Cyptelėjau iš išgąsčio ir greitai įbėgau į vieną tuščią namą. Arba, bent jau man taip atrodė. Niekada negali žinoti, kas slepiasi šešėliuose. Kas tavęs ten jau tyko ir tik laukia progos tau perkąsti gerklę. Žvilgsniu lėtai apžiūrėjau už manęs tysančius šešėlius. Nė vienas iš jų nė truputėlio nesujudėjo. Leidau sau ramiau atsikvėpti. Galbūt čia tikrai nieko nebuvo. Galbūt. Bet tik galbūt. Po kelių sekundžių išsiūkinau pro to namo duris. Šaltas vėjas privertė per mano nugarą nubėgti šiurpuliukus. Saulė vis labaiu artėjo prie horizonto.

Po miestą vaikščiojau dar kokį pusvalandį, kol pajutau, jog mane stebi. Kažkoks manyje išlikęs laukinis instinktas tai pašnibždėjo man į ausį. Kartais išgirsdavau sušnarančio žvyro garsą ir plaukeliai ant mano odos pasišiaušdavo. Kai atsisukdavau patikrinti kas tenai yra, nieko nepamatydavau. Bet kažkas mane tikrai sekė. Širdis ėmė plakti greičiau. Neiko nebelaukdama skubėjau link išėjimo iš miest. Bėgau. Mano skubančių žingsnių aidą atkartodavo tušti supantys pastatai. Taip bėgant atlaisvinau prei odinio diržo pakabintą durklą. Mintyse apgailestavau, kad neturiu šautuvo su savimi. Taip, jį turėjau, bet jis sau ramiausiai gulėjo mano stovyklėlėje. Palikau jį tik dėl to, kad nebeturėjau kulkų. Paskutines išnaudojo mano brolis medžiodamas. Man taip bėgant ėmė durti šoną. Sulėtinau savo žingsnį. Niekada nemėgau kūno kultūros. Mama dažnai sakydavo, kad turiu nestiprią širdį. Pagaliau pridususi sustojau. Pritūpiau ant purvino žvyro bandydama atgauti kvapą. Staiga, kitą sekundę, pajutau šaltą dvėktelėjimą sau prie kaklo.

Veikiau labiau instinktyviai nugu galvodama. Mano rankoje atsirado durklas ir sukdamasi aplinkui ant kulno rėžiau tam, kas stovėjo man už nugaros. Tas padaras suklykė ir pasitraukė nuo manęs. Skubiai pašokau ant kojų ir atkišusi durklą į priekį apsisukau, kad galėčiau pažvelgti į savo priešininką. Iš mano rankos vos neiškrito durklas. Tyliai aiktelėjau spoksodama į savo užpuoliką. Prieš mane stovėjo mano vyresnysis brolis. Tas pats žmogiškasis brolis. Susitaršiusiais pilkais plaukais, tamsiomis, vos ne juodomis akimis, apdulkėjusiu švarku ir truputi sulpėšytomis kelnėmis palei kelius. Matyt bus kur virtęs.