Ypatingų vaikų namai

/// trečias skyrius

Ieškomasis raktas buvo skirtas seifui senelio Portmano garaže atrakinti. O seife buvo sukrauta kolekcija šautuvų ir peilių - šitiek pakaktų apginkluoti nedideliam nereguliariosios armijos daliniui. Tuos ginklus senelis rinko pusę gyvenimo, trankėsi po šautuvų parodas kitose valstijose, leisdavosi į ilgas medžiokles, saulėtais sekmadieniais tempdavosi besispyriojančią šeimą į šaudyklą, kad visi išmoktų šaudyti. Savo pyškalus jis taip mylėjo, kad kitąsyk net miegodavo su jais. Tėtis turi netgi įrodymų: nuotrauką, kurioje senelis Portmanas įamžintas snūduriuojantis su pistoletu rankoje.
Paklausiau tėčio, kodėl senelis taip pakvaišęs dėl šaunamųjų ginklų, ir tėtis paaiškino, kad šitaip kartais nutinka tiems, kuriems teko kariauti arba patirti kokių nors traumuojančių įvykių. Mano nuomone, seneliui teko tiek visko išgyventi, kad po to jis veikiausiai niekur nebesijautė saugus, netgi namuose. Likimo ironija: dabar, kai jį beveik visai užvaldė haliucinacijos ir maniakinė paranoja, tai iš tikrųjų virto tiesa: namie jam nebebuvo saugu, ką ten bus, kai prikaupta šitiek šautuvų. Štai kodėl tėtis nušvilpė raktą.
Dar sykį pakartojau tą patį melą: aš nežinau, kur yra raktas. Išgirdau dar vieną prakeiksmų papliūpą, paskui - ir bildesį: senelis Portmanas vertė namus jo ieškodamas.
- Et,- tarė galiausiai. - Lai sau turisi tavo tėvas tą raktą, jeigu jau taip nori. Drauge gaus ir mano lavoną!
Kaip sugebėdamas mandagiau baigiau pokalbį ir nedelsdamas paskambinau tėčiui.
- Senelis vėl nutrūko,- pranešiau jam.
- O tabletes šiandien išgėrė?
- Nesako. Vis dėlto neatrodo, kad būtų gėręs.
Išgirdau tėčio atodūsį.
- Gal galėtum užsukti pas jį ir pažiūrėti, ar sveikas gyvas? Aš dabar niekaip negaliu ištrūkti iš darbo.
Tėtis daliai dienos buvo įsidarbinęs paukščių stebėjimo stotyje - padėdavo slaugyti didžiuosius baltuosius garnius, pertrenktus automobilių, ar žvejybos kabliukus prarijusius pelikanus. Jis buvo ornitologas mėgėjas ir puoselėjo siekį tapti rašytoju, knygų apie gamtą autoriumi - turėjo tam ir įrodymų: gerą kaugę nepublikuotų rankraščių. Visa tai tikru darbu gali vadinti nebent tas, kuris netyčia yra vedęs moterį, kilusią iš šimto penkiolikos vaistinių savininkų šeimos.
Žinoma, nė kiek rimtesnis buvo ir mano darbas, aš ištrūkti galėjau visai lengvai, vos panorėjęs. Tad pažadėjau aplankyti senelį.
- Dėkui, Džeikai. Prižadu, visą tą senelio kebeknę iškuopsime, ir netgi greitai, sutarta?
Visą tą senelio kebeknę.
- Nori pasakyti, uždarysite jį į prieglaudą,- pasakiau. - Tegul dėl jo galvą sopa kam nors kitam.
- Mudu su mama dar galutinai nenusprendėme.
- Aišku, kad nusprendėte.
- Džeikobai...
- Aš sugebėsiu su juo susitvarkyti, tėti. Tikrai.
- Dabar - galbūt. Bet jo būklė tiktai blogės.
- Tiek to. Galai nematė.
Padėjau ragelį, po to dar skambtelėjau bičiuliui Rikiui - kad pavežėtų. Po dešimties minučių iš automobilių stovėjimo aikštelės ataidėjo kimus, su niekuo nesupainiojamas jo senutėlės "kraun viktorijos" pyptelėjimas. Išeidamas dar pranešiau blogą žinią Šelei: josios "Stay-Tite" bokštui nelemta iškilti iki rytojaus.
- Šiokie tokie šeiminiai nesklandumai,- paaiškinau.
- Taip jau,- atsakė ji.