TUŠČIA: Balaganas minčių

Balaganas minčių

   Akys nemato šviesų betkokių,
Ausys negirdi garso be žodžių,
Mano širdis tyli be dūžių,
Jausmas lyg tuščia ten būtų.
   Pakeliu galvą, į dangų žiūriu,
Niaukiasi melsvas dangus
Žydrynės dalelė šaukias tavęs,
Kur tu esi prarastasis?
   Žingsnis į priekį ir vėl sugrįžtu,
Traukias į šalį ta begalybė...
Sustojo akimirka šią pražūtinga,
Nieko nenoriu ir negaliu.
   Jei tik suprastum, ką pajuntu,
Kai niekas negali padėti.
Paimti už rankos ir vestis toli
Nuo šio neprasmingo likimo
   Saulė atrodo sudegins mane
Nors tai tik žiemos spinduliai,
Bet gi viduje liepsnoju plačiai,
Kol jausmas dar gyvas manyj.
   Vienas dalykas pakeitė viską,
Ką kūriau, stačiau, po to gadinau.
Niekas negali suprasti kodėl
Pasidaviau tokiom šėlionėm
   Antras svarbus poelgis mano.
Nesuprasite niekas be manęs,
Kur dingo ta laisvė gaubus mane
Lyg vėjas išsinešęs su savim
   Trečia, ketvirta diena nebe ta,
Kurią aš norėčiau atminti.-
Tai vėjo siautimo, gūsių pradžia,
Atnešusi sielvartą mano.
   Žydrynė pradingo su mano svaja,
Tai tu pasiglemžei viską!
Ir saulę paėmei, liepsną širdies,
Kuri perniek mane tegaivino.
   Kokia gi prasmė tau buvo sugrįžt?
Pabaigti tą darbą pradėtą norėjai?
Sugriauti kas liko? Lig pabaigos?
Sujaukti tas liekanas saulės?
   Nieko netarsi, nes neklausau,
Tavo beprasmio žviegimo.
Geriau susirasiu, kur bus ramiau
Be tavo dramatiško šleifo.
   Kas, kad palikti šviesą baisu?
Kas, kad į skylę tamsos pradingstu?
Tai tik bausmė suradus mane!
Dėl to nedėkingo likimo.
   Staiga atsistoju, į sieną žiūriu
Ir tariu "susiimki tu psiche".
Tu gi viena gimei ir numirsi!
Kam tą balastą atminti?
   Pasiimu plunksną, poemą kuriu,
Paviršium nesamones aprašyt nesunku!
Gyvenimo prasmę paminti geidžiu
Su šia karčia, nuostabia begalybe.