Sugrįžimas

1 skyrius

Mikli ranka, skudurėliu nuvaliusi alkoholiu apipiltą baro paviršių, prabudino Samantą iš prisiminimų. Ispanų kilmės mergina tankiai sumirksėjo ilgomis blakstienomis ir atsitiesė. Akyse stovėjęs Eriko veidas akimirksniu pasikeitė į stambaus barmeno siluetą, siūlantį dar tekilos.

- Įpilkit dar, - akim suklapsėjo šalimais Samantos sėdėjusi Rebeka. Šviesiaplaukės akiniai vis krito jai nuo kumpos nosies. Tas nuolatinis jų taisymasis vedė šalia sėdintį draugą iš proto.

- Žinai ką? - neiškentęs stipriu rusišku akcentu Saša, tarė atsisukęs į Rebeką. - Aš tau padovanosiu gumytę, galėsi prisitvirtinti savo akinius. Arba super klijų, tada niekad nebekils problemų su krentančiais akiniais.

Saša pašaipiai šyptelėjo. Rebeka trumpai pamąstė ir tarė:

- Nemanau, kad būtų patogu miegoti su akiniais.

- Gal geriau išgerkim, - suniurzgė tamsiaplaukė Samanta. Jai, kaip ir jos dviems bičiuliams, ši savaitė buvo bene pati sunkiausia gyvenime. Penktadienio vakarą ji tenorėjo paskandinti savo skausmą alkoholyje.

- Taip, taip, - rimčiau prabilo ežiuku kirptas vaikinas. - Bet pripažinkit, taip keista sėdėti bare be Eriko, - Saša nuleido akis į savo tekilos sklidiną stikliuką.

- Išgerkim už jo šviesų atminimą, - pasiūlė Rebeka ir visi, pakėlę stikliukus, susidaužė.

Deginantis skystis nukeliavo trijulės stemplėmis. Vien tariamas Eriko vardas Samantai kėlė gumulą gerklėje, dėl ko tik dar sunkiau buvo nuryti alkoholį.

Prieš savaitę Samanta, jos vaikinas Erikas, Saša ir Rebeka važiavo į Sietlą pasiklausyti Three Days Grace koncerto. Nuotaikos buvo puikios, vėlyvo pavasario oras buvo palankus kelionei. Draugai važiavo atskiromis mašinomis, nes Sašai ir Rebekai reikėjo grįžti į miestelį anksčiau nei Erikui bei Samantai.

Po nepamirštamo koncerto ketvertas grįžo į mašinų stovėjimo aikštelę. Visi keturi buvo kupini teigiamų emocijų, dalinosi įspūdžiais iš koncerto. Staiga Erikas nusikeikė ir, perbraukęs savo gana ilgus tamsius plaukus, prisipažino pamiršęs savo striukę arenos rūbinėje. Vaikinas liepė draugams važiuoti Sašos mašina ir paimti tailandietiško maisto. Visi susitarė susitikti viešbutyje.

Deja, jų planas nepavyko. Dar jiems nepasiekus viešbučio Samanta sulaukė skambučio. Tai skambino medicinos seselė, kuri savo šaltu, robotišku balsu pranešė, kad Erikas pateko į avariją. Paaiškėjo, kad jis mirė vietoje, nors bandyta gaivinti, bet tai neatnešė rezultatų.

Likę tryse Samanta, Rebeka ir Saša buvo šokiruoti. Tik praėjus kelioms valandoms jie suprato, kas atsitiko. Tik tada jie suprato, kad Eriko nebėra gyvųjų tarpe, kad jie niekados nebeišvys jo žalių akių, neišgirs jo juoko.

Samanta porą dienų nėjo į darbą - tik gulėjo lovoje, vartė albumus ir verkė. Trečiadienį Rebeka privertė ją atsikelti iš lovos ir išeiti į lauką.

Samanta vis kaltino save, kad nepasiliko kartu su Eriku, kad jis mirė vienas, kad mergina niekuo negalėjo padėti.

Ir dabar, praėjus savaitei po Eriko žūties, ispanę vis graužia įvairios mintys. Ir dar vis nesuveikęs alkoholis ją erzino. Ją erzino stikliukų skambčiojimas, nuolat varstomos baro durys ir garsus juokas. Merginą erzino tai, kad ji nesusitvarko su savo emocijom.

Barmenas įpylė dar po stikliuką, ir šįkart, nieko nelaukdama, Samanta užsivertė tekilą ir perbraukė per savo trumpai kirptus tamsius plaukus.

- Ei, ei, valdyk arklius, Samanta, - Saša suraukė antakius.

- Užsikišk, Saša, leisk mergaitei atsipalaiduoti. Juk ne tau reikia miegoti tuščioj lovoj. Nors pala, pas tave ji visą gyvenimą buvo tuščia, - šyptelėjusi Rebeka pasitaisė akinius.