Sugrįžimas

2 skyrius

Sašai išlaužus surūdijusią apleisto namo spyną, Samantos širdis suplazdėjo iš jaudulio. Ispanė pasuko sunkią, šaltą rankeną ir kartu su Saša įėjo į namą. Į kvėpavimo takus plūstelėjo nevėdinamos patalpos užsistovėjęs kvapas, taip pat dulkių, pūvėsių ir padvėsusios žiurkės smarvė.

Jie atsidūrė nedidelėje patalpoje, kurioje vos galėjai kažką įžiūrėti. Rusų kilmės vaikinas išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir įjungė žibintuvėlį. Ryški šviesa parodė, kas slėpėsi kambarėlyje. Tai buvo virtuvė, palei sienas stovėjo apdulkėjusios spintelės nusilupusiais dažais, vienas kampas buvo tuščias, bet, matyt ten kadaise stovėjo šaldytuvas, nes toje vietoje medinės grindys buvo nenusitrynusios, o tapetai kitokios spalvos, nei visoje virtuvėje. Šiaip visa virtuvėlė buvo gan tuščia, ant stalo ir spintelių nebuvo nė daiktelio.

Pro duris įlėkė uždususi Rebeka, taip išgąsdindama draugus. Mergina pradėjo burbėti, kokie Samanta ir Saša skystapročiai, kad laužiasi į svetimą turtą, kaip jų visų laukia baudžiamoji atsakomybė ir kaip juos suės šio namo vaiduoklis.

-Ar tu nustosi? - lyg juokais, lyg piktai suriko ant Rebekos Samanta.

Rebeka užčiaupė žabtus. Saša šviesdamas kelią įdėmiai dairėsi. Tamsiaplaukė pirma įžengė į sekantį kambarį, kuris buvo tikrai didelis, palyginti su nediduke virtuvėle, kurioje jie tryse vos galėjo apsisukti. Kambarys buvo apytuštis. Viduryje sveitainės stovėjo oda aptraukta sofa, o Sašai pašvietus į kampą, jame stovėjo nedidelis staliukas

-Fui, fui, fui, fui, fui! - pradėjo spiegti ir šokinėti iš baimės pabalusi Rebeka. -Įsipainiojau į voratinklį.

Kol Rebeka valėsi nuo savęs voratinklį ir burbėjo po nosim iš nepasitenkinimo, Samanta išsitraukė savo telefoną ir įjungė žibintuvėlį. Dabar kambarys, apšviestas dviejų žibintuvėlių, nebebuvo tamsus.

-Aš einu apsidairyti į kitus kambarius, - pranešė Samanta.

Jai nebuvo baisu. Mergina niekad nebijojo tamsos ar vaiduoklių, nuo pat mažens landžiodavo į apleistus pastatus. Tad ir šįkart, šiurpuliukai, bėgantys jos kūnu, tebuvo iš jaudulio.

Samanta atidarė vienas iš trijų durų. Tai buvo nedidelis kambariukas gėlėtais tapetais. Jame buvo dvigulė lova, griozdiška spinta ir stalas. Sekantis kambarėlis buvo panašus, tik vietoj dvigulės lovos stovėjo viengulė, o tapetai buvo tamsūs. Už trečių durų buvo vonia ir tualetas.

"Visai paprastas namas, tiesiog šeima išsikraustė" - pagalvojo Samanta nusivylusi. Mergina ieškojo nuotykių, tačiau nieko nerado.

- Nieko įdomaus, - garsiai pranešė draugams.

- Gerai, tai gal jau galim eiti? - pagaliau išsipainiojusi iš voratinklio nekantravo sprukti iš čia Rebeka. Ispanė tik pavartė akis.

- Aš sutinku su Rebeka, nagi, apsižiūrėjai, patenkinai savo smalsumą, o dabar eime namo, - gan įsakmiai tarė Saša.

- Tai jūs galit eit, jūsų čia niekas nelaiko.

- Juk žinai, kad be tavęs neišeisim, - vaikinas įrėmė tvirtas rankas sau į šonus. Jo antakiai buvo nežymiai suraukti.

- Išeisim, - pratarė vis dar voratinkliais pasibjaurėjusi blondinė. - Saša, nagi, jei ji nori čia gauti galą, tai tegu viena tą daro.

- Kokį dar galą? - nusijuokė Samanta.

- Tokį, apie kurį turbūt svajoji nuo pat Eriko mirties!

Samanta net krūptelėjo. Žinoma, šias kelias akimirkas ji buvo užsimiršusi apie savo žaliaakį vaikiną. Tamsiaplaukės veidas persimainė. Rudos akys apsiniaukė.