Psichiatrinė (Kurt Cobain fanfic)

1 skyrius

06/30/1999

Karšta ir saulėta diena. Velniop, Sietlui tai neįprasta, panašu, kad greitai gausiu saulės smūgį besidegindama ant pievelės prie savo namų. Gyvenu gerokai nuo centro, arčiau vandenyno, visiškai viena vieno kambario bute. Dabar šildausi užmerkusi akis. Pasaulis dažosi gelsva, tada taškuota žalia...

Heather.

Staigiai atsisėdau ir giliai iškvėpiau. Balsas galvoje buvo netikėtas, juk tai ne priepuolis. Kaip jis ten atsirado?

Heather, aš matau tave.

Tau buvo neutralus, nei vyriškas, nei moteriškas balsas, aiškiai skambantis mano galvoje. Apsižvalgiau matydama vien tik žaliai.

Aš čia.

Staigiai atsistojau ir pradėjau rinktis daiktus.

Aš čia, tu čia, mes visi čia.

Susisukau kilimėlį ir patraukiau namo bandydama nusiraminti. Kas čia vyksta? Įėjus į laiptinę, prisidėjo dar du balsai ir aš pradėjau dusti.

Socialinė baimė, huh? - klausė pirmas ir rėžė tiradą žodžių, kaip nebijot viešumos.

Tu kvailė, - kartojo antrasis be paliovos.

O trečiojo juokas skambėjo kaip patyčios.

Jie čia, aš rakinu buto duris, o jie šneka su manim. Įėjus užtrenkiau duris trečiajam vis dar besijuokiant.

Dabar matai, kas būna, kai bandai kovoti? Mes ateinam, - sukikeno pirmasis.

- Prašau, palikit mane, - aimanavau eidama atsigulti.

Tada prasidėjo pirmasis priepuolis, kuris privertė mane gerokai sunerimti. Šiam priepuoliui nebuvo pagrindo.

09/26/1999

Priepuoliai mane ištikdavo vis dažniau, tam tereikėdavo tik prabusti ryte. Dabar jie kartodavosi beveik kasdien, kartais su kelių dienų pertraukomis. Aš jaučiausi vis blogiau, nebeidavau dirbti į laikraščių redakciją, leisdavau straipsnius iš namų. Esu muzikos žurnalistė, rašau straipsnius tik muzikos tema. Pati groju gitara, su keliomis draugėmis planavome įkurti grupę, bet... Aš atsisakiau. Noriu būti viena, groti viena, ir apskritai, kas, jeigu priepuolis mane ištiks vidury koncerto? Buvau pasinešusi ant 27 Klubo, visi tie žmonės padarė didelę įtaką mano požiūriui į gyvenimą bei muziką.

Prisidegiau cigaretę ir pradėjau tvarkytis namus, šiandien į svečius ateina Becky, pati artimiausia mano draugė. Ji nežino apie mano priepuolius, ketinu jai pasakyti tik tada, kada pajausiu, kad metas kreiptis į gydymosi įstaigą. Namus užpildė tylus muzikos skambesys, mano grotuvas grojo Jimi Hendrix Cocaine.

Po pusvalandžio į mano duris pasibeldė Becky. Atidarius duris, ji krito į mano glėbį. Įsileidau draugę ir pasodinau ant sofos. Mes pradėjome kalbėti apie gyvenimą. Staiga išgirdau tau šakės mintyse. O Dieve, tik ne tai. Tik ne dabar.

Brangute, tau šakės, ji mato, kad blogai jautiesi.

Sustingau ir Becky susirūpinusi palinko.

- Viskas gerai? - paklausė ji ir aš linktelėjau, tada bandžiau tęsti pokalbį, bet nevykusiai, nes balsas paslaptingai dingo. Jis gali atsirasti bet kada su savo armija.

- Hm, galiu nueiti į tualetą? - atsiprašiau.

Tada išbėgau.

Ir viskas parsiveržė. Keli balsai pradėjo nesustodami mane kalbinti, aš atsisėdau ant tualeto ir susiėmiau už galvos. Jaučiau ašaras akyse, tie balsai tarsi šnabždėjo visiškai šalia.

- Heather, viskas gerai? - pasibeldė į duris Becky.

Nesakyk nieko, - patarė vaikiškas balsas.

Atsidariau spintelę ir išsitraukiau visus įrankius, kurių reikėjo heroinui. Skubėdama subėriau dalį masės iš plastikinio maišelio į šaukštelį ir pradėjau šildyti žiebtuvėliu.

- Heather? - atsklido draugės balsas.

- Aš tuoj! - sušukau, kai masė tapo skysčiu. Griebiau švirkštą skambant balsams vis garsiau ir aiškiau, tada susiurbiau narkotiką į švirkštą ir pastuksenau pirštu. Venos venos venos, man reikia heroino, vartojau jį vakar, bandžiau kovoti su priklausomybe, bet man nebeišeina, įprotį leistis kas devynias valandas pakeisti buvo sunku. Balsai aprimdavo. Susiveržiau ranką užčiuopdama veną. Tada atsargiai įdūriau ir suleidau masę į save. Numečiau švirkštą ant grindų, kai pajaučiau malonią šilumą keliaujant mano kūnu. Atsidusau, kai liko tik vienas balsas galvoje. Palaukiau minutę pratindamasi su jausmu ir tada išėjau iš vonios.

- Tikiuosi, nevartojai, - įtariai nužvelgė mane Becky ir aš papurčiau galvą.

Pasakyk jai tiesą.

- Jei vartojai, prisiekiu gyvybe, užtvosiu tau, - rimtai pagrasino draugė ir aš pasisukau į ją. Mano viduje tarsi sukilo pyktis, su heroinu jausmai prasiveržia. Tada aš pati nesuprasdama trenkiau jai tiesiai į saulės rezginį. Draugė sukniubo ir aš išsigandusi susiradau tą patį švirkštą, kad neužpultų, tą padaryti liepė balsai. Ji išsitraukė telefoną ir pradėjo šniurkščioti bandydama įkvėpti.

- Heather, kas tau...pasidarė? - iškvėpė Becky.

Balsai pradėjo lįsti iš visur, vaizdas lėtėjo ir sukosi.

- Aš nežinau, atsiprašau...

Aš žinojau. Aš nesveika.

Balsai sukosi aplink mane, prisidegiau cigaretę ir atsisėdau ant žemės. Ar taip gali būti, kad truputį padauginau heroino? Buvo siaubingai sunku šnekėti ir judėti.

- Taigi, tu vis dar vartoji, - atsisėdo šalimais Becky ir bandė pagriebti iš manęs švirkštą, bet aš nesileidau, balsai valdė viską, aš jiems pasidaviau, buvau per silpna kovoti.

- Turi keliauti į reabilitacijos centrą, - patarė ji ir mane apkabino. Pajaučiau netramdomą pyktį, visi balsai vertė mane tai jausti pridedami savo komentarų. - Vis dėlto, papasakok, kas vyksta, kodėl tu tokia?

Ji kvepėjo levandomis. Apkabinusi ją atkimšau švirkštą, jaučiau tai, bet negalėjau nieko pakeisti. Aš nesu aš.

- Ar girdi mane? - paklausiau manydama, kad tai vyksta mintyse.

- Taip, - pratarė Becky.

- Aš... Aš girdžiu balsus galvoje, jie mane užvaldo, tai vyksta vis dažniau, aš nesuvokiu ką darau.

Ji tylėjo.

- Tai primena tarsi priepuolius, anksčiau jie užvaldydavo tik atėjus stiprioms emocijoms, o dabar... Bet kada. Heroinas man padeda, bet žinau, kad nebeilgam.

Mano rankos nukreipė švirkšto adatą į draugės nugarą. Bandžiau priešintis, bet heroinas padarė savo, balsai laimėjo. Ūmai pravirkau, rūkas pradėjo slinkti iš visų pusių.

Paskubėk, - įspėjo vyriškas balsas.

- Padėk man, - sušnabždėjau ir smeigiau švirkštą jai į nugarą. Tada viskas aptemo ir aš nugriuvau girdėdama draugės klyksmą.