Vakarais važiuodama iš darbo klausau radiją. Grįžusi pavalgau vakarienę ir toliau šoku. Šoku kaip moku. Kaip noriu. Nebūna svarbu jei kokį judesį atlieku blogai. Jei nepakeliu akių, ar nesutraumdau savo šypsenos. Betkas pažvelgęs per langą pagalvotų, jog aš beprotė. Bet taip ir yra. Esu pakvaišusi dėl šokio. Nešoksiu - negyvensiu.
