Prologas

244 19 30
                                    

"Jei mano sesuo būtų buvus amaru, aš būčiau buvusi pesticidu, nušluojančiu ją nuo šios žemės paviršiaus."  


Jau nuo šešerių metų suvokiau, kaip stipriai nekenčiu savo sesers. Kiek keista, turint galvoje, jog  tokio amžiaus vaikas, dar tik pradeda iš arčiau susipažinti su išoriniu pasauliu, lankyti mokyklą ir susirasti draugų. Tokie maži stebuklai, neturėtų jausti tokių godžių ir parazitiškų jausmų savo širdyse. Galop, nestebimi savo įkyrių tėvų,  bei turėdami visas galimybes  pasielgti nedorai, ima suvokti atsakingumo ir sąžiningumo jausmą. Tuo tarpu aš supratau, kad nejaučiu jų abiejų.

Apie žmogžudystę pirmą kartą pagalvojau savo gimtadienio išvakarėse, kai Greisė man miegančiai nuskuto dalį plaukų. Ir pabudau, netgi ne iš mašinėlės garso, o iš tos niekšelės kikenimo. Apsimiegojančiomis ir nuo traiškanų sulipusiomis akimis išvydau savo susivėlusius plaukus ant pagalvės užvalkalo ir spiegdama, kone tirtėdama iš baimės ir nerimo, nubėgau pažvelgti į veidrodį. O galėjau nežiūrėti.. Atrodžiau kaip berniukas. Klaikus, išraudonavęs ir piktas berniukas. Plaukų trūko vietomis. Vienur palikta keli kuokštai, kitur jau galėjau įžiūrėti savo plikę. Atsisukusi, pasakiau Greisei, jog jei tėvai mane kuo nors ir apkaltins, tai tik dėl sesers užmušimo. Kiek per drastiška, bet jaučiausi siaubingai. Troškau, kad sesuo jaustųsi dar blogiau nei aš. Nebesivaldydama išvadinau sesę nepakenčiama lunatike ir apspjoviau jai veidą. Žinoma, su mielu noru būčiau išmušusi jos niekam tikusius, priekinius dantis, gal net įkandusi į koją, bet tėvai ...Jie būtų mane kaip reikiant atitalžę. Kaip koktu, jog už smurtą namuose, jie atsilygindavo smurtu.  Tačiau bausmių aš bijojau ir turėjau nenoromis, kone per prievartą susitaikyti su savo kankinės lemtimi. Tą naktį, mano aštuonmetės protui, tai atrodė geriausia gynyba, kokią tik galėjau suduoti ir likti nenubausta. Nors plaukus man pavyko nesunkiai ir greitai atsiauginti, tačiau pyktis, esantis manyje su kiekviena diena augo ir panašėjo į piktžolę, kurią mano sesuo taip puikiai tręšė savo egzistavimu. 

Ta mintis, nenustojo skambėti mano galvoje net ir po sesers mirties.

Mes niekada nežaisdavome kartu. Kol ji lakstydavo su kitais vaikais po kiemą, aš mieliau žaidžiau viena su lėlėmis. Pasakotis lėlėms ir lieti joms savo širdį, atrodė šimtus kartų geriau nei sielotis Greisei. Ji niekada nemokėjo išklausyti kito. Nemanau, kad ir norėjo. Nenešiojome vienodų drabužių ir nemiegojome vienoje lovoje kartu, išgąsdintos griaustinio. Nepasakojome viena kitai savo išgalvotų istorijų. Mes beveik nieko nedarėme kartu, bent jau neįstengiu atminti. Netgi nemėgome būti pastebėtos vienoje vietoje drauge, o ką jau kalbėti apie atsakomybę prižiūrint viena kitą. Nė karto nebėgau guostis Greisei, kuomet vyresni vaikai užgaudavo mano jausmus, kurdami bjaurias pravardes. O ji-neidavo pas mane prašyti patarimo dėl sudaužytos širdies. Mes buvom it moneta: dvi skirtingos pusės, be jokio šanso iškristi vienu metu drauge.

 Kiekviena iš mūsų tapo savarankiška ir uždara. Tik Greisė buvo labiau imli tėvų dėmesiui, o aš mėgau slapstytis šešėliuose it kokia nuoboda atsiskyrėlė. Matant jos pastangas būti svečių dėmesio centru, man norėjosi vemti. Na gal ir ne vemti, bet uždaryti ją rūsy visam gyvenimui tai tikrai. Man ji nuolat kėlė gėdos jausmą. Tokį stiprų, kad per kiekvieną šeimos susibūrimą, dėl jos ekstravagantiškų scenų mano skruostai degė ryškiu raudoniu. O seneliai, kaip paskutiniai idiotai , nenustodavo klausinėti, kodėl aš tokia išraudonavusi. Turbūt, man eilinė alergija nuo saldainių ir dažiklių, sakydavo jie.  Net jei ir nevalgiau saldainių, tik todėl, kad tėvai man jų neduodavo. O negaudavau visko, dėl ko tik aštuonmetis apsiseilėtų  ir pravirktų, vien per suknistą motinos maldavimą-neerzinti senelės. Kur jau ne, tas sena kvėša verta nebent tik pagalio per galvą ir ištrėmimo iš namų. Niekada nesupratau žmonių, mylinčių kiekvieną asmenį iš savo giminės. Pagalvojus, išskyrus kraujo ryšių, kai kurie iš mūsų neturi nieko bendro vienas su kitu. Šypsomės į akis, nors jaučiame neapykantą. Bet galbūt, nekenčiame savo  giminių, tik todėl, kad negalime pakęsti žmonių, turinčių tas pačias ydas, kaip ir mes patys?

Kalbėk man, GreiseWhere stories live. Discover now