Kalbėk man, Greise

2

Peržengusios slenkstį, mus pasitiko tušti ir tyloje paskendę namai. Rodosi net baldai ir kiekvienas namo kampas buvo prisigėręs slogumo ir rudeninės depresijos. Dvokė iš tolo. Sesuo nuėjo sau, o aš sau. Ne buvo nė minties viena kitą varginti nereikalingais žodžiais. Nei viena nematėme ir prasmės. Iš nuovargio, vos pavilkau kojas. Sugebėjau tik perbraukti sau per kaklą. Nekenčiu šių namų. Nekenčiu mamos dekoruotos svetainės, naujų pakabintų šviestuvų, net to pačio, ilgo plauko kilimo. Viskas atrodė, kaip didelė motinos išrinkta beskonybė.

Vienintelis, nė pirštu Isabelės neliestas namo kampas yra virtuvė, kadangi prieštaravo tėtis. Gal ir nustebčiau, jei nežinočiau fakto, kad mama beveik nieko joje negamina. Išskyrus tas retas prošvaistes, kuomet sužino naują, radikalią dietą, kuri pasak jos, turėtų padėti detoksikuoti kūną ir mintis. Aišku, iš to visuomet išeina didelis šnipštas, nedavęs jei jokių absoliučiai rezultatų. Vienintelis palengvėjęs dalykas-būna jos piniginė. 

Pagalvojusi apie jos buvusį gyvenimą, dar prieš sutinkant tėtį, kažin, ar galiu ją kritikuoti. Na, noriu, nes ji pamišėlė kokių reta ir negaliu jos pakęsti, bet neteisiu. Ji visiškai neturėjo gražių daiktų. Jos motina niekada nesugebėdavo išlaikyti vyro, tad sugriuvus eilinei santuokai, ji griebdavosi alkoholio ir visą turtą praleisdavo vėjais. Būtent todėl, motina ir neišsiugdė skonio atskirti obuolį nuo apelsino. Dėl tos pačios priežasties, Isabelė niekada nesugebėjo jai nuoširdžiai atleisti. Nuoširdumas mūsų šeimai nebeskoningas ir užmirštas dalykas.

Patikrinu ant spintelės numestus laiškus. Šūsnis kasdieninio mėšlo... Sąskaitos, reklamos ir vėl sąskaitos. Nieko naujo iki netvarkingai ir skubotai praplėšto laiško. Dailus raštas, ne retai atrodantis kaip makalynė, neaiškus pašto ženklas bei amžinai kintantis adresas... Auorora. Kas daugiau norėtų siųsti mums laišką? 

Permečiau tekstą, kuriame kaip amžinai tas pats: klausia kaip laikomės, kaip stipriai mūsų pasiilgo ir priduria, jog dabar laiką leidžia Šveicarijos kalnuose(kuriuos tarp kitko, mums būtina aplankyti!!) kurgi ne. Dėl manęs, savo Šveicarijos kalnus gali susikišti užpakalin. Žinojau, kad mama neatrašys senelei. Ji niekad neatsako. Perskaito, nusivaipo ir išmeta į šiukšliadėžę, apsimesdama, jog paštas padarė klaidą, ir jokio laiško mes niekuomet negavome. Suknista vidinė vendeta.

Nusispiriu į kampą batus, šią akimirką įstengiu galvoti tik apie miegą ir šiltą, manęs laukiančią lovą. Kava, neišsprendžiamos problemos ir žinutės-viskas, kas nori šiuo metu su manimi susisiekti, turės palaukti. Nujaučiau, kad liūdesys manęs dar ilgai neapleis.

Nė nenutuokiu, kiek laiko praėjo, kol miegojau, nes pabudau labiau pavargusi nei pailsėjusi. Kūnas priminė sunkų bulvių maišą, o galvą maudė taip, it kas su akmeniu bandytų išraižyti žodžius joje. Bandžiau atgauti mintis, siekdama stalinės lempos. Tik pasikartojantis ir skubus  pasibeldimas į kambario duris, priminė apie laukiantį žmogų už jų.

Sunkiai, dar be jaučiant sušilusį kūną, pakilau nuo patalų atidaryti duris. Prisiekiu, jei tai sesuo, atėjusi pranešti, kad išvažiuoja į miestą, amžiniems, jos sumautiems pasivažinėjimams- įsigysiu  elektrošoką.

-Ko?-Su įsiūčiu atlapojau duris.

-Tik atėjau patikrinti ar gyva,- vyptelėjo siluetas, visai neprimenantis mano sesers. Trumpi rudi plaukai, liesas veidas... Šūdas, Eidenas.  Na, žinoma, jo akivaizdoje privalėjau pasirodyti visa užtinusi nuo miego ir dar nesiorientuojanti aplinkoje.-Beldžiausi, kokias geras penkias minutes.