ATSISUK VEIDU Į SAULĘ IR ŠEŠĖLIS LIKS TAU UŽ NUGAROS

- Mona, tau viskas gerai? Atrodai tokia susimąsčiusi, kaip ne sava, - paklausė Loris, trumpam atidėdamas į šalį telefoną. Susirūpinęs stebėjo merginą, sėdinčią it prikaustytą prie kėdės ir besistebeilijančią į dangaus žydrynę už lango. Jis net pasilenkė ir įdėmiai nusekė Monos žvilgsnį, tačiau nieko ypatingo neįžiūrėjo. Įprasta panorama. Žvilgantys saulėje dangoraižių stiklai, identiški tiems už kurių sėdėjo ir jiedu. Nesitikėdamas jos atsako, vėl paėmė į rankas telefoną. Pastaraisias mėnesiais technika sparčiai žengė pirmyn ir vaikiną labiau domino naujos išmaningos aplikacijos, sukurtos lengviems pinigams uždirbti.

- Ar žinai, kad kiekvienam žmogui už nugaros vyksta visiškai kitas gyvenimas?– Netikėtai paklausė Mona. - Priešingas. Žiaurus. Negailestingas.

- Pasakos! – Nė akimirkai nesudvejojęs atkirto. Tačiau, sutikęs skvarbų tamsių, rudų akių merginos žvilgsnį, giliai atsidusęs tarė: – Gerai, pasakok, suprantu, kad šiaip sau neišsisuksiu.

Svajingu, į tolį įbestu žvilgsniu Mona ėmė pasakoti: "Kartą, kai buvau paauglė, su draugais vasarojome prie Žaliųjų ežerų. Atėjus vakarui, mes uždegėme laužą ir susėdę aplink jį, pasakojome įvairiausias istorijas. Netikėtai prie mūsų prisijungė nepažįstamas, nežinia iš kur atsiradęs, vyras. Jis prisėdo šalia, išsitraukė pypkę ir kurį laiką ją papsėjo, visus mus atidžiai apžiūrinėdamas. Vienu metu jo žvilgsnis sustojo ties manim. Pastebėjau, kad viena jo akis buvo normali, bet kitoje buvo elektroninis implantas. Laužo šviesoje atsispindėjo melsvi kažkokios programos atšvaitai.

- Kas jūs toks? – Sušuko kažkas iš mūsų grupės.

- Norite paseksiu jums pasaką? – Teatsakė klausimu į klausimą.

- Mes buvome jauni ir smalsūs, - tęsė Mona, nežymiai šypteldama.

- Gyveno kartą toks žmogus, pavadinkime jį Dzara. Jis buvo pirmas, kuris atrado, kad žmogus savo šešėlį, veidrodinį savęs atspindį, didžiausią savo paties priešą, nešioja savyje. Ir, kad tas šešėlis, jam nėra pavaldus, nes gyvena ir elgiasi atskirai nuo jo, fiziniu aspektu išlikdamas identišku. Dzara buvo geras žmogus, prieš nieką nebuvo rankos pakėlęs ar pikto žodžio ištaręs. Bet tai buvo anksčiau. Dabar jo naktys virto gyvais košmarais, egzistuojančiais greta Dzaros. Dažnai sapnuodavo save įsisiautusį į tamsų apsiaustą su gobtuvu ir keliaujantį siaurais, tamsiais miškų takais ar slapčiomis besiklausantį žmonių pokalbių. Rytais Dzara rasdavo namus pilnus aukso dirbinių bei kitokių vertybių. Iki vieną dieną, tiksliau, naktį, jis ėmė žudyti. Blogiausia, kad Dzara viską atsimindavo, net būdamas tikras, jog naktį praleisdavo lovoje miegodamas. Jis ėmė abejoti ar jis tikrai miega, ar jis gerietis ar blogietis, ar jis apskritai yra tikras. – Čia vyras nutilo, tačiau jo žvilgsnis nė akimirkai nuo manęs nepasitraukė. Jis tą istoriją pasakojo man, aš žinau. Po trumputės pertraukėlės vyras tęsė savo pasaką, kurios jau niekas nebedrįso taip vadinti. – Galiausiai, Dzara suvokė, kad visos įvykdytos blogybės buvo jo šešėlio nuopelnas. Nuo tos akimirkos, Dzara virto savo paties šešėlio medžiotoju, - vos ne pašnabždomis ištarė paskutiniąją frazę.

- Jie susitiko? – Kažkas paklausė.

Bet vyras atsigrįžo į mane ir tarė: - Jie vis tebekariauja, Mona. Tai labai sunki ir nelygi kova.

Naktyje girdėjosi vien sausų šakų traškesys ugnyje ir mes nė vienas nedrįsome praverti burnos. Tuo metu pasigirdo ir kitas traškesys. Jis sklido iš miško pusės. Išsigandę ėmėme dairytis aplink. O jam pradingus pastebėjome, kad mūsų pasakoriaus šalia nėra.

- Suaugusių pasakos vaikams gąsdinti, - nusikvatojo Loris, griebdamasis telefono.

Mona šyptelėjo. Iš po nuleistos galvos į vaikiną dėbsojo šaltai, sarkastiškai besišypsančios akys. – Ir aš taip maniau. Žinai, visus tuos metus vis galvojau, iš kur tam vyrui buvo žinomas mano vardas. – Jos žodžius palydėjo trumpa pauzė. - Tačiau šiandien man pavyko.

- Ką nori tuo pasakyti? – Suraukęs antakius paklausė Loris.

Mona pakilo nuo kėdės, priėjo prie vaikino, viena ranka apsikabino jį per pečius, kitos rankos rodomuoju pirštu dūrė į priešais stovinčius dangoraižius. – Šiuo metu, tikroji Mona sėdi savo darbo vietoje, penktame, šiauriniame korpuse, tame saulės apšviestame plieniniame pastate. O man, čia, sėdinčiai šalia tavęs yra labai nuobodu...

- Iš kur man žinoti, kad tu nejuokauji? – Prunkštelėjo Loris.

- Tu gali paskambinti Monai, - mergina sušnabždėjo vaikinui į ausį. – Aš turiu laiko.

- Tiksliai, puiki mintis, - suspaudė rankoje telefoną. Virpėti imančiais pirštais surinko Monos darbo numerį, įjungė video skambučio režimą.

- Negaliu dabar kalbėti, - jam atsakė Mona kitoje ragelio pusėje.

- Ne, ne, tik nepadėk ragelio, - sulemeno Loris. – Bet... Mona, kas tau nutiko? Tavo tokie tamsūs paakiai ir esi tokia išblyškusi...

- Blogai miegojau, - skubiai atsakė. Greta jos, telefono ekrane stovėjo dar viena Mona. Loris atsigręžė per petį ir dabar jo matymo lauke stovėjo trys identiškos Monos.

- Velnias, - susikeikė vaikinas ir nutrenkė telefoną. "Blogai miegojau" aidu mintyse kartojosi išgirsti žodžiai. "O jeigu..." – Tada it pašėlęs išlėkė į koridorių ir pasuko link Monos miegamojo tokiu greičiu, kad jį sekęs merginos šešėlis buvo lėtesnis.

Monos kambaryje vis dar buvo įjungtas nakties režimas. Ten buvo tamsu. Loris buvo teisus. Ji miegojo. "O jeigu ji mirusi?" – Atskriejo mintis. - "Ne, jeigu būtų mirusi, neišgyventų ir šešėliai".

Jis žengė vos žingsnį, kai visa eilė identiškų Monų, išnirusių iš tamsos, tarsi siena pastojo jam kelią.

- Tu iš tikrųjų manai, kad leisime tau tai padaryti? – Sušnypštė unisonu.