1 Dalis.
Rašydama klausiausi: https://www.youtube.com/watch?v=a_Am4cHMBKM , pasiklausykit ir jūs:)
Štai, tai viskas. Atrodo vieną sekundę tu turi viską: populiarumą ,meilę, draugus, artimus, laimę. Mes jaučiamės galingi, stiprūs ir nepalaužiami, todėl negalvojame kas bus rytoj. Gyvename dabartimi, švaistome savo brangų laiką. Niekada nepagalvojame, kad kažkada tai baigsis.
Po 2280 valandų,t.y po 38 dienų mano akys vėl atsimerkė ir aš vėl pamačiau šviesą. Dėja, ji buvo ne tokia, kokios aš tikėjausi, ji su lyg kiekvienu mirktelėjimu vertė mane jaustis taip, lyg mano akyse būtų įsmigę peiliai. Kai seselė atėjo paimti kraujo tyrimų paklausiau kada galėsiu pamatyti savo tėvus. Tai buvo didžiausias mano noras. Turbūt jie labai pergyvena, kad jų mergytė mėnesį ir savaitę gulėjo komoje.
"Kada galėsiu pamatyti savo tėvus?"
"Jau greitai." - Net nepakeldama galvos nuo savo adatėlių tarė ji.
"Bet aš noriu pamatyti juos dabar, noriu juos apkabinti ir pasakyti jiems kaip stipriai juos myliu"
"Klausyk, širdele" - atsiduso ji. "Prižadu tau, kad nuvesiu tave pas tėvus, dabar tau reikia ilsėtis ir atgauti jėgas, pamatysi juos dar šiandien."
Visą dieną gulėjau lovoje ir žiūrėjau į laikrodį, kaip jis lėtai suka ratus niekur neskubėdamas. Svarsčiau ir mintyse dėliojau žodžius, kuriuos pasakysiu savo tėvams.
Pagaliau prasivėrė durys ir atėjo seselė Fernanda.
"Širdele, tu pasiruošusi? Aš tave pas juos palydėsiu."
Man laikinai nuėmė aparatus, aprengė ligoninės drabužiais ir įsodino į automobilį. Mano veidas spindėjo, negalėjau sulaukti tos sekundės, kai juos apkabinsiu. Tiesa.. taip ir nesulaukiau. Fernanda mane vežė ilgai, mano galvoje sukilo abėjonės ir panika, atrodo sustojo mano širdis, kai pamačiau, kad sustojome kapinėse.
''Užjaučiu, širdele.' - ji mane apsikabino. " Tavo tėvai mirė"- Trys žodžiai sugriovę mano gyvenimą.
Šaltu veidu įsikibau Fernandai į parankę. 'Nuvesk mane pas juos'- pašnibždėjau.
Negalėjau, net pakelti savo kojų, jos linko ties keliais. Priėjome du mažus kapelius, kritau ant jų ir pradėjau verkti susiėmusi už galvos, verkiau ir rėkiau, taip, kaip dar niekada gyvenime. Apsikabinau abu antkapius, mano kūną krėtė šaltis ir panika, dusau, nes visur buvo ašaros. Mane pradėjo krėsti traukuliai, Fernanda išsigandusi man iškvietė greitąją pakalbą. Po kelių akimirkų prie manęs stovėjo vyrai su neštuvais ir bandė mane pakelti. Aš klykiau, priešinausi ir verkiau.
"Leiskit, man mirti, palaidokit mane čia, palaidokit mane, kad ir gyvą, aš noriu būti su jais, leiskit man mirti" - isteriškai rėkiau aš.
Man nepaliaujamai leido adrenalino širdžiai, kad ji nesustotų plakusi. O kam šito reikia? Aš niekam nereikalinga..
Atėjo naktis, ligoninėje budėjo tik keletas seselių, nusprendžiau tyliai pasidaryti sau galą. Nusitraukiau visus laidelius nuo savęs, kurie palaikė mano kvėpavimą, širdies darbą. Užsimerkiau. Dabar tai tikrai viskas. Tai jau mano pabaiga. Tėti, mama, aš ateinu pas jus.
Jei kažkas skaitot ir kažkam įdomu tai komentuokit;))
