Gyvūnai, kuriuos sutikau ir ką jie man padarė

Apsakymas: "Kasdienė malda"

Gyveno kartą mergina. Ir ji buvo prostitutė. Norėčiau sakyti, kad šią profesiją ji pasirinko laisva valia, tačiau tai nebūtų gryna tiesa. Prostitutė Dženi - taip ji buvo žinoma - buvo atsidavusi savo darbui mergina, bene geriausia prostitutė Tokijuje. Valanda praleista su ja kainuodavo tiek pat kiek vakarienė prabangiame restorane. Niekas nežinojo, kuo Dženi patraukdavo savo klientus. Tačiau daugelis spėjo. Gal tai dėl jos šilkinių juodų kaip derva plaukų? O gal švelnios ir baltos odos? Gal dėl šypsenos, kuri visada atrodydavo nuoširdi? 

Gyveno kartą merginą, kuri buvo prostitutė ir mano sesuo. Jos vardas Kamara ir ji priklausoma nuo migdomųjų. Mano sesuo nekenčia savęs, ir šiandien buvo penktas kartas kai ji bandė nusižudyti. Taip pat vakar buvo du šimtai penkioliktas kartas, kai ji tarė, jog nori mirti. 

Iš pradžių aš bijojau. Mano siela pažinojo ir prisileido tik ją, todėl pirmą kartą kai radau ją tįsančią lovoje nenatūralioje pozicijoje, su kaimynų pagalba iškviečiau pagalbą. Pasirodo, tai tebuvo nedidelis perdozavimas jos vartojamų vaistų nuo galvos skausmo. 

Prieš tai sesuo niekada garsiai nekalbėjo apie mirtį. Tačiau po to, kai ji grįžo į dėžutės dydžio butą visai šalia Tokijo centro, tai tapo bene kasdienė jos malda. 

Šiandien buvo penktas kartas, kai mano sesuo pažvelgė kitapus horizonto. Kamara bandė nusinuodyti alkoholiu ir kol kas tai buvo prasčiausias jos mėginimas užgesinti gyvybės liepsną savyje. Tačiau, kaip ir tikėjausi, kitą rytą ji atsikėlė, nusiprausė, apsirengė ir išėjo. Matomai pas ten, kur ji žinoma kaip Dženi. 

Mano penkeriais metais vyresnė sesuo savo kūną septynerius metus pardavinėja nepažįstamiems japonams liūdnais veidais. Bent jau tiek teko girdėti iš jos pačios. Apie savo darbą ji per daug neatvirauja, tačiau detalės, kurios išsprūsta įvairių pokalbių metu sudaro savotišką paveikslą - jos gyvenimo vaizdą, kuriame jo dalis, nežinau kokia didelė, esu ir aš. 

Iš tiesų, jos gyvenimo dalis buvo ir mažas butas netoli Tokijo centro lindintis beveik po žeme. Tik nedideli langeliai palubėje praleisdavo šviesą, skleidžiamą dienos arba gatvių lempų. Kamara savo gyvenamąją vietą vadino degtukų dėžutė, nes čia, viso labo, stovėjo dvi lovos, stalas su kėdėmis iš šonų, nedidelė virtuvė, su dar mažesniu šaldytuvu ir virykle, vonios kambarys, kuriame tebuvo kriauklė, tualetas ir dušas, iš kurio bėgo tik šaltas vanduo. Mano sesuo čia beveik negyvendavo. 

Žiemomis, kai atšaldavo, bute būdavo šalta kaip šiaurėje. Miegodavome dviese, susisukę kaip pelės, o iškvepiamas oras virsdavo garais. Cementinės sienos ir grindys prisisunkdavo žiauraus šalčio ir laikydavo jį iki pavasario vidurio. Kamara nekentė žiemų. Kamara taip pat nekentė visko, kas supo ją aplink. Niekada jos dėl to nekaltinau ir neklausiau, ar ji bent jau pakenčia mane. Nes nenorėjau išgirsti atsakymo, kuris būtų mane nuliūdinęs dar labiau. Nors niekas daugiau už mano pačio gyvenimą negali nuliūdinti dar labiau.

***

Šeštadienio popietę praleidau bibliotekoje. Žinojau, kad Kamara grįš sulig vidurnakčiu, prisisunkusi svetimų cigarečių dūmų kvapo. Padėjusi uždirbtus pinigus į nedidelę dėžutę ant šaldytuvo, ji praleis penkiolika minučių lediniame duše mėgindama pašalinti koktų kvapą nuo savo kūno.  Įsisukusi į nuskalbtą chalatą, ji atsisės ant lovos ir mirktelės mano pusėn.

- Rytoj skalbimo diena, Kitaru, - ir tuojau pat pridurs, - Nekenčiu sekmadienių. 

Išgėrusi migdomųjų porciją, ji susisuks į patalus, ir tyliai pravirkusi, užmigs.  

Bibliotekoje užtrukau iki vėlaus vakaro. Kadangi degtukų dėžutėje neturime patogaus stalo ar, tuo labiau, knygų, mokausi bibliotekoje. Pėsčiomis parėjęs namo pasisveikinu su tuštuma ir tyla, kurie yra didesni šios erdvės šeimininkai nei aš arba Kamara kada nors būsime.