Išbandymas (HP fanfic)

1 dalis. Burtų traukimas

Saulė per patį vidurdienį plieskė aukštai visiems virš galvų. Danguje nebuvo galima pamatyti nė vieno debesėlio. Vienur, kitur, nepaisydami vasariškos kaitros, skraidžiojo paukšteliai. Aplink girdėjosi miesto mašinų gaudesys, žmonių klegesys, vaikų spygavimai. Londono gyvenimas tiesiog virte virė, tačiau Magijos Ministerijos vestibiulyje trypčiojanti ir šurmuliuojanti minia nepaisė viso to, kas vyksta už pastato sienų. Jie čia visi susirinko, nes pateiktas Žiorarotyros kurso pasiūlymas, daug praktiškesnis nei tie, kuriuos buvo galima pasirinkti Hogvartse, sulaukė didelio susidomėjimo. Galbūt taip nutiko geros reklamos dėka, o galbūt pasitarnavo naujos idėjos paslaptingumas, ir žadama galimybė patirti tai, ko niekada neteko. Būtent todėl Haris, kaip ir daugelis kitų burtininkų, liepos pirmąją trypčiojo su visais, rankoje laikydamas kortelę su jam vienam duotu penkiasdešimt antru numeriu. Jis nežinojo, kas bus paskirtas jo partneriu, tačiau tą mįslę netrukus turėjo įminti pati magijos ministrė Hermiona Įkyrėlė, traukdama lapelius su numeriais iš milžiniško stiklinio indo. Moterų porų traukimas jau buvo įvykęs prieš keletą valandų. Džinė pateko į porą su Luna. Poteris vylėsi, jog jam teks kas nors iš pažįstamų.
- Na kaip, Hari, pasiruošęs? - prie jo per minią prisikasė ponas Vizlis, - neabejoju tavęs niekas čia nenustebins! Tavo žiobarai turėjo tiek daug šaunių dalykėlių! Nekantrauju visko išsiaiškinti pats. Gal netgi paaiškės, kaip lėk... lėkštuv... na kaip gi jie... lėketuvai? Ne? Na nesvarbu, kaip jie išsilaiko ore? Ką manai? Išsiaiškinsiu?
- Tikrai nežinau, reikėtų klausti Hermionos. Ji prisidėjo prie programos sudarymo. Bet aš nemanau, kad mano žinios apie žiobarus yra galutinės. Paskutinį kartą žiobariškai gyvenau būdamas vienuolikos, o per tuos du vasaros mėnesius, kuriuos praleisdavau vėliau pas Durslius, ne kažin ką ir tepamatydavau... - prisipažino, - žinoma, paruošti valgyti ir nuravėti daržą moku, bet prie Dudlio kompiuterio nebuvau nė karto prisėdęs.
- Kompriuterio? Kas tai? - ponas Vizlis į visą šią galimybę pažinti žiobarų pasaulį žiūrėjo kaip į didžiausią svajonės išsipildymą, todėl nenustygo vietoje iš laimės.
- Kompiuterio... na, sunku paaiškinti.
Burtininkų pašnekesį nutraukė ant pakylos užlipusi Hermiona. Greitai tarusi sveikinimo žodį gausiai susirinkusiai miniai bei paaiškinusi apgyvendinimo ir užduočių vykdymo taisykles, pradėjo traukti burtus. Jai pašaukus numerį, jo savininkas turėjo išeiti arčiau scenos ir ten susitikti su savo partneriu, su kuriuo vykdys visas užduotis ir dalysis gyvenamuoju plotu. Netrukus buvo pašauktas septyniasdešimt devintas numeris ir ponas Vizlis gailiai atsiduso:
- O ne... tik ne su tuo paniurėliu...
Haris akimis pasekė Artūro žvilgsnį. Prie scenos jo laukė... rūškanas Severo Sneipo siluetas.
"Tai jau tikrai, kad nepasisekė..." - pagalvojo juodaplaukis, laukdamas, kada bus pakviestas.
Minia tirpo pamažu. Į poras kartais patekdavo seni pažįstami, geri bičiuliai, o kartais ir visai nepažįstami arba vargiai suderinami individai. Persis Vizlis pateko kartu su Zacharijumi Smitu, Nevilis Nevėkšla su Dinu Tomu, o tuo tarpu Ronis, kuris išvis į kursus užsirašė tik Hermionos verčiamas, didžiausiam jo siaubui, buvo suporuotas su Zabiniu.
- Penkiasdešimt antras! - nuskambėjo merginos balsas per salę.
Haris ėmė spraustis link scenos. Ištaręs gal pusšimtį "atsiprašau", pagaliau pasiekė tikslą ir sustojo prie pakylos. Su nekantrumu laukė, kada prisistatys jo naujas draugas. Vis tik norėjosi kažkokių permainų, nes paskutiniuosius kelerius metus jis gyveno su Džine.
- Šimtas devintas! - suskambėjo numeris, ir kažkur, kitame minios gale, nuaidėjo gailus atodūsis. Šimtas devintasis numeris priklausė ne kam kitam... o Drakui Smirdžiui.