Išbandymas (HP fanfic)

2 dalis. Įsikūrimas

Pasibaigus paskirstymui ir visiems įteikus naujųjų apartamentų raktus, poros patraukė pro duris. Vienos tylėdamos, kitos draugiškai besišnekučiuodamos.
- Neskubėk, Poteri, - pasigirdo šviesiaplaukio balsas.
Haris atsisuko. Buvęs klastuolis paskui save tempė nedidelį juodą lagaminą, pats vilkėjo prabangų tamsiai mėlyną kostiumą, už pavadėlio vedėsi baltą chichuachua šunį ir šiuo metu sustojęs tolėliau nuo durų, prisideginėjo cigaretę.
- Kokią čia žiurkę prisirišai? - paklausė Haris.
- Neįžeidinėk Lordo, randuotasis.
- Nevadink manęs randuotoju, - suraukė antakius.
- Neįžeidinėk Lordo, - pakartojo, - mane gali vadint kaip nori, bet mano šuo tau nieko blogo nepadarė.
Haris kiek susigėdo. Taip, jis nekentė mažų šunų, inkščiančių it žiurkiūkščių, tačiau Drakas šį kartą buvo teisus. Baltas padaras išsprogusiomis akimis nebuvo kaltas, kad yra mažas, laibo balso, ir dar priklauso tokiam niekdariui kaip Smirdžius.
Kurį laiką du jauni vyrai stovėjo tylėdami, aplink juos besisklaidant baltų dūmų tumulams. Drakui sutrynus cigaretę į šiukšlių dėžės viršų, Haris pasisuko eiti.
- Niekaip nesuprantu, kur tu taip skubi. Be rytdienos jokių užsiėmimų nebus, - suburbėjo blondinas.
- Atsikratyt lagaminu, - atšovė Haris mintyse užbaigdamas sakinį "ir tavimi".
Klastuolis ir grifukas nupėdino šaligatviu. Kursų dalyviams paskirtas daugiaaukštis pastatas nebuvo toli - viso labo už poros gatvių, todėl daugelis pasirinko žingsniuoti pėsčiomis, užuot keliavę oru. Žiobarų praeivių akimis jie atrodė kaip grupelė turistų.
Naujuosius namus jie pasiekė gana greitai. Baltas pastatas, dideliais langais, plačiais balkonais, kilo į dangų per mažų mažiausiai keturiolika aukštų. Užėjus į vidų, juos pasitiko keli ministerijos tarnautojai, tikrinantys atvykėlių lagaminus ir išimdami viską, kas bent kažkiek siejosi su magija, taip pat konfiskuodami burtų lazdeles.
- Ką?!?!? Jūs negalit atimti iš manęs lazdelės!!! - pradėjo piktintis Drakas. - kaip aš, po velnių, išsiversiu be jos?!?!?
- Kaip išsiverčia žiobarai, - atšovė ministerijos darbuotojas, atimdamas lazdelę ir įdėdamas į skaidrų maišelį su Drako vardu ir pavarde. Smirdžius susiraukęs praėjo pro patikros vartelius ir sustojo kitoje jų pusėje, laukdamas Hario.
Poteris su apsauga susitvarkė gana greitai, nes neturėjo nieko magiško, o lazdelę atidavė be ginčų. Pasivijęs šviesiaplaukį, patraukė link lifto.
- Kur tu eini? Laiptai ten, - nesuprato pilkaakis.
- Į liftą, neketinu į septintą aukštą tempti lagamino kaip tie žiopliai, - mostelėjo ranka į keletą burtininkų, pūkščiančių per laiptus, bandančių užtempti sunkius nešulius.
- Žiobarai turi liftus? - nepatikėjo Drakas.
- Žinoma turi.
Drakas lyg norėjo dar kažką sakyti, tačiau susilaikė. Priešingai, nei Hariui, jam viskas atrodė nauja ir nepažįstama, todėl bijojo pasirodyti nemokša.
Pasigirdus tyliam dzingtelėjimui, atsivėrė metalinės durys ir Poteris įžengė vidun. Smirdžiui beliko pasekti iš paskos.
Pakilus į septintą aukštą, kuriame turėjo būti jiems skirtas butas, vaikinai patraukė šviesiu ir erdviu koridoriumi. Čia jau buvo keletas kaimynų, besikuriančių savuose būstuose, bet dauguma apartamentų dar buvo tušti. Haris sustojo ties durimis, pažymėtomis numeriu 725. Tai buvo skaičius ant judviejų raktų pakabukų. Juodaplaukis atrakino ir atvėrė duris.
Butas buvo jaukus, trijų kambarių, iš kurių vienas buvo sujungtas su nedidele virtuve. Per visus kambarius ėjo viena didelė stiklinė siena, per kurią matėsi miesto panorama.
- Mano kambarys dešinėje, - sumurmėjo Drakas ir prasispraudęs pro Harį nuėjo su savo daiktais koridoriumi. Juodaplaukiui liko kairysis.
- Tik neleisk savo ž... Lordo pas mane!
- Nepergyvenk, Poteri, - riktelėjo pavymiui.
Hario ir Drako kambariai buvo it vienas kito veidrodiniai atspindžiai. Priešais duris, palei sieną, stovėjo lova, šalia jos - naktinis staliukas su lempa. Gale lovos - nedidelė drabužinė, o prie vidinės sienos, ribojančios su viduriniuoju kambariu, riogsojo rašomasis stalas, ant kurio gulėjo keistas stačiakampis daiktas. Haris pažino, kad tai kompiuteris, tačiau net jis nemokėjo juo naudotis.
Drakas sumetęs savo drabužius į stalčius, persirengė paprastesniais drabužiais. Nors viešumoje ir mėgo šlaistytis su kostiumais ir apsiaustais, kasdien mieliau rinkdavosi džinsus ir laisvus marškinėlius trumpomis rankovėmis. Lordo pavadelį nusegė ir švystelėjo ant stalo. Artimiausiu metu jam jo neprireiks.
Tuo tarpu Haris, pasidėjęs daiktus, išdūmė pro duris. Jei neklydo, Ronis turėjo būti kažkur ketvirtame aukšte.
Neilgai trukus, surado reikiamas duris ir pasibeldė į jas. Po kelių akimirkų tarpduryje pasirodė suplukęs Vizlis, kurio veido spalva nesiskyrė nuo plaukų.
- A... čia tu, užeik, - nužvelgė bičiulį nuo galvos iki kojų, - tu kuriame aukšte sakei gyveni? Septintame? Kaip tau, po velnių, pavyko ten taip greit atsidurt ir atrodyt taip gerai??? Dievaži, maniau nudvėsiu, kol atėjau iki čia! - Ronis buvo piktas.
Haris nusikvatojo.
- Pasinaudojau liftu.
- Lif... šitoj skylėj yra liftas??? - raudonplaukis pasibaisėjo.
- Žinoma.
- KAD MANE KUR MERLINAS SKRADŽIAI ŽEMĘ!
Iš kito kambario išlindo toks pats nusikamavęs Bleizas.
- Koks čia sujudim... a... čia tu, Poteri. Labas... - išspaudė.
- Labas, - pasisveikino Haris, stengdamasis nesijuokti, prieš akis matydamas vaizdą, kaip Ronis su Zabiniu bando užvilkti lagaminus į ketvirtą aukštą laiptais.

Roniui susitvarkius ir kiek pailsėjus, jiedu išėjo į lauką. Kadangi dėl galimybės dalyvauti šiuose kursuose abu pasiėmė atostogas visai vasarai, buvo nesimatę jau kuris laikas. Todėl šiandien buvo nusprendę, kad žūtbūtinai pasivaikščios po žiobariškąjį Londoną.
Abu patraukė gatve tolyn, traukdami link gatvės, kurioje žinojo esant daugelį kavinių bei parduotuvių. Ronis puse kelio niurzgėjo apie viską:
- Sumauti kažkokie kursai, aš net nenorėjau į juos, Hermiona privertė... sutarėm kad metus laiko man nereikės plauti indų. Gailiuosi sutikęs. Dabar su Zabiniu, tuo sumautu klastuoliu, turėsiu gyventi visą šį laiką, kol ji pati sėdės patenkinta namuose. Kažkokia nesąmonė, Hari, supranti? Aš žinau, kad daug kam įdomu, ir visą kitą... bet man neįdomu! Dabar turėsiu sėdėti be burtų lazdelės it koks nusikaltėlis! Aišku, tau su Smirdžium dar blogiau, bet vistiek... čia kankinimas, supranti? Kankinimas! Galėtų nors laisvalaikiu leisti naudoti magiją...
- Na... tu gali naudoti magiją. Tik be lazdelės, - priminė Poteris.
- Pats žinai, kad nemoku!
- Bet tokia galimybė yra, - šyptelėjo. - einam čia.
Abu burtininkai stovėjo priešais užkandinę.
- Supažindinsiu tave su žiobariškais užkandžiais, - pažadėjo Haris, pamodamas link laisvo lauke stovinčio stalelio.
Jiems įsitaisius, netrukus atėjo padavėja ir padavė valgiaraštį. Juodaplaukis bandė įkalbėti draugą išbandyti šį tą naujo:
- Nagi, paragauk picos.
- Aš nežinau kas tai yra! O jeigu man nepatiks? Aš žinau, kas yra keptas viščiukas ir aš noriu kepto viščiuko.
- Bet tu bent paragauk...
- Aš mėgstu sočiai pavalgyti, o tai, ką matau nuotraukoj, nė truputėlio neatrodo sočiai! Jeigu turėsiu kelias savaites kentėti be Hermionos maisto, noriu, bent prisikišti skrandį iki soties! - nė nepajuto kaip ėmė kelti balsą.
- Ša, tyliau, žmonės žiūri, - sudraudė Haris. - Patikėk manimi, tu tos "nesočios" picos nė neįveiksi.

Dar kurį laiką pasiginčyjus, Hariui pavyko įkalbėti Ronį pabandyti šį tą naujo.

Tuo tarpu burtininkais apgyvendintame daugiabutyje, aukštu žemiau, nei gyveno Poteris, įsikūrinėjo kiti kaimynai. Ponas Vizlis gulėjo ant grindų, galvą pakišęs po stalu ir sekė akimis, kur nueina guminės šlangutės, styrančios iš lempos.
- Ką tu ten išdarinėji? - paklausė Sneipas.
- Tiriu žiobariškus išradimus.
- Tie išradimai vadinami laidais, ir jei nenori atrodyti kaip idiotas, lįsk iš po stalo, kol tavęs ten nenutrenkė.
- O kas galėtų mane nutrenkti? - sukluso Artūras, atsisukdamas į tarpduryje stypsantį burtininką.
- Pavyzdžiui elektra.
- O ji kas tokia?
- Ohhhh... - Severas trenkė delnu sau per kaktą, - tiesiog lįsk iš ten, arba aš pats tave iš ten ištrauksiu!
Artūras atsisėdo:
- Bet juk viskas čia taip įdomu! Kaip tu gali būti toks paniuręs ir nesužavėtas visų šių žiobarų stebuklų? Juk tai taip neįtikėtina!
Sneipas pavartė akis.
- Mano tėvas buvo žiobaras. O dabar būk malonus ir drožk iš tos vietos. Neketinu saugoti tavęs it mažo vaiko, kad neįkištum nagų į rozetę!
- Rozvetę... ką? - Artūras vis dar atrodė apspangęs iš laimės, patekęs į tokią žiobarišką aplinką.
- Tą baltą daiktą su skylėmis sienoje. Kad būtų aiškiau, pasakysiu - lįsi, mirsi. Kol niekas tau nepasakė, kaip ji veikia, nekišk nagų, supratai?
- Klausau, sere, - pašaipiai nusivaipė Artūras atsistodamas ant savų kojų.
Sneipas apsisuko ant kulno ir nudrožė per koridorių į savo kambarį. Jis buvo nepatenkintas faktu, jog jam teks gyventi ir dirbti su tokiu prietranka kaip Vizlis. Žinoma, galėjo būti ir blogiau - jam galėjo tekti kuris nors iš raudonplaukio sunų, arba galėjo nutikti išvis katastrofa - būti suporuotam su Nevėkšla. Laimei, taip nenutiko. Nors jis mieliau būtų leidęs laiką su nuskurėliu Lupinu, nei Artūru, kuris į žiobarų pasaulį žvelgė it vaikas į atrakcionų parką. Deja, Lupinas lindėjo pirmame aukšte, įkalintas su Bilu Vizliu. Visiška nesėkmė Severo padangėje...