Aš pamenu mokyklos stogą.
Tuos debesis ir slogų orą.
Prisimenu ir tavo šaltą žvilgsnį, kai atbėgau dar tavęs sustabdyti.
Pamenu kai sakiau, kad myliu, o tu atkirtai, jog niekas negali tavęs pamilti.
Kai tu perlipai slidžius turėklus, kai buvai įsitikinęs jog tau to reikia.
Jog reikia dingti iš pasaulio, to kruvino baisaus košmaro.
O tada tu tiesiog nušokai.
Palikdamas mane vienui vieną šiam pasauliui...
Šiuo kūriniu kurį skaitysite vėliau noriu išreikšti savo sumišusius jausmus pasauliui. Kovą, meilę, skausmą ir nenorėjimą pažvelgt į rytojų. Tiesiog visi mes su kažkuo kovojame, tad aš šią istoriją skiriu visiems kurie nepabijojo žengti žingsnį iš komforto zonos, po nesėkmių bandyti vėl ir vėl iš naujo ar tiesiog kovoti su savo tamsiausiais demonais kai kambaryje nėra jokių šviesų.
Visi įvykiai, vietos bei žmonės yra išgalvoti. Pati nesu buvusi reabilitacijos klinikoje, tad tik galiu įsivaizduoti iš daugybės knygų, filmų bei kitų žmonių pasakojimų kaip tai gali atrodyti.
Dalys bus keliamos du kartus per mėnesį. Ačiū, kad skaitote, aš jus visus labai myliu!
YOU ARE READING
Iki rytojaus, Atlanta
Teen FictionKaip mus gali pakeisti vieno žmogaus netektis? Atlanta visada to savęs klausė iki kol neatėjo diena kai nusižudė jos geriausias draugas. Žmogus padėjęs eiti per visus sunkumus kartu, tačiau niekad neparodęs kaip sunku jam pačiam. Istorijoje pasakoj...