Angelas surado savo Mūzą,
Šio pasaulio žmogų šviesiausią.
Griebia į rankas jis plunksną
Ir rašo eilėraštį švelniausią.
Jie žemės kojom neliečia
Kai sklendžia per žibantį Vilnių,
Jiems saulė skaisčiau šviečia
Kai siurbčioja arbatą rožių.
Pokalbių temos niekad nesibaigia,
O kai tik jų akys netyčia susitinka
Žodžiai jo gerklėj užstringa
Ir Angelas padangėn vėl pakyla.
YOU ARE READING
Kvailio poezija
PoetryEilės, šovusios į galvą nuo debesų krašto kojas nukorusiam kojas kvailam arkangeliukui. Kartais kiek tamsokos, bet savos. Dabar su "aesthetic" raktikaulių nuotraukomis.
