nebejauti ribų,
kurios net nebuvo nubrėžtos
nebetelpi pats į save,
į savo kūną, į savo gyvenimą
gyveni negyvendamas
-egzistuoji misdamas savo klaidomis
iš lėto žiaumodamas sunkiai nuryjamas,
o tada atryjamas mintis,
viską kartodamas nuo pradžių
tu jauti jų skonį
jos pykina, jos žlugdo, jos yra nuodas,
bet tuo pačiu ir vienintelis draugas -
jos supranta, jos guodžia,
jos visada su tavimi
mintys gyveną gyvenimą,
kai tu nebegali jo gyventi
egzistuoja jos, o ne tu
padrikai, o ne kartu
