Prieš kelias minutes tai buvo už stiklo lūžtančių bangų, odos šiukšdėjimo ir jų persipinančių atodūsių mišinys.
Dabar jo ausyse aidėjo tik jo paties širdies dūžiai.
Žvakių mirgesys, sujaukti juodi patalai ir jaukus levandų aromatas. Atmosfera buvo tobula. Tačiau šviesiaplaukis sėdėjo ant lovos kampo šiek tiek susikūprinęs, alkūnėmis pasirėmęs į kelius, leisdamas savo pirštams patiems žaisti tarpusavyje ir klibinti ant vidurinio piršto susirangiusią karūnuotą gyvatę. Jo veidas neišdavė nieko. Jis buvo toks pat apsiblausęs kaip ir pilkšvos į nieką įsmeigtos akys. Tuštumą jose užpildė plazdanti žvakių liepsna. Tuštumą galvoje užpildė gaudžianti širdis.
Vėl išgirdęs gilų kvėpavimą prie savo ausies, Žilvinas krūptelėjo. Net nepastebėjo kaip ji atsikėlė ir prisiartino. Kaip priglaudė savo nuogą kūną prie jo, kaip rankos apsivijo jo krūtinę su pamišusiai besitrankančia širdimi, kuri, rodės, tuoj išlėks lauk. Nepastebėjo, kaip jos smakras atsidūrė jo kaklo linkyje ir kaip aštriai nukirptų plaukų galai ėmė kutenti nugarą. Tačiau jis nekreipė dėmesio į tai. Į tai ir kad jos pirštai ir prie tvinksinčio kaklo prigludęs skruostas jautė, kas dedasi jo viduje.
– Papasakok man, – tylus balsas nuskambėjo ausyje, – nepabėk ir vėl.
Tai nebuvo pirmas kartas. Žilvinui taip buvo nutikę ir anksčiau. Bet niekada nerimas nebuvo apėmęs pačiame įkarštyje, tarp jos besidraikstančių plaukų įrėmus rankas į čiužinį. Paprastai jis užplūsdavo vėliau. Jis vengdavo pasilikti lovoje ilgiau, dažnai atsikeldavo iškart ir pėdindavo tiesiai į sodą išvėdinti minčių. Įleisti į plaučius gryno oro, leisti bangų ir jas genančio vėjo švokštimui nuraminti širdį. Sėdėdavo tamsoje, įsitaisęs ant saulės prigėrusio smėlio ir kriauklelių, skaičiuodamas smulkius gubojų žiedus it žvaigždes danguje. Taip praleisdavo valandų valandas. Grįžęs rasdavo ją giliai įmigusią.
– Sielvartauji po kiekvieno karto, – jos lūpos prigludo prie jo kaklo, – Kas yra?
Jei neišeidavo laukan, jis ilgai negalėdavo užmigti. Gulėdavo nejudėdamas, nusigręžęs nuo jos, taip pat tuščiai spoksodamas į sieną, stengdamasis ignoruoti kylantį šleikštulį burnoje. Užmigęs vis budinėdavo iki paryčių, iki kol pareigos išversdavo iš lovos.
– Ar kažką slepi nuo manęs?
Staigiai sugriežtėjęs tonas šaltai nušliaužė jo oda. Jos švelnus balsas ėmė rodytis gleivėtas. Slidus. Sėjantis šiurpą odoje.
Taip, jis slėpė. Ne tik nuo jos, bet ir nuo savęs.
Toks balsas jam patiko. Jis norėjo, ne, troško girdėti jį dažniau. Troško justi tą šnypščiantį šiurpą dar, ir dar, ir dar. Būtų padaręs bet ką, kad tik girdėtų jį kasdien. Jei ji būtų čia ir dabar stvėrusi už gerklės ir prirėmusi prie sienos, irgi nebūtų prieštaravęs. Norėjo būti spaudžiamas jos taip pat, kaip žaltys, smaugiantis jo pirštą. Norėjo išsinerti iš valdovo odos ir visiškai atsiduoti jai. Žilvinas baisėjosi savimi. Jis norėjo, kad ji valdytų jį.
– Žilvinai.
Išgirdus tą aštrų priebalsį, slystantį jos liežuviu, per kūną dar sykį persirito šiurpas.
Eglė paliko jį kambaryje vieną.
---
Ką gi ką gi, štai dar viena istorija. Nors ir tokia trumpa, ją rašyti buvo be galo sunku ir galų gale gavosi taip, kad ištryniau šešis šimtus žodžių, nes suvokiau brendąs į pelkę, iš kurios neišlipsiu.
Nemanau, kad ji gaus savo aprašą.
