Teenage Dirtbag ✔️

(1.1) "He has a motorcycle."

Aš žvelgiau į savo mamą su baime, kai ji numetė prieš mane nedidelį popierėlį. Tai buvo pirmoji vasaros atostogų diena ir mama jau buvo įsiutusi. Norėčiau, kad mano tėtis nebūtų išvykęs darbo reikalais taip dažnai. Galbūt jis galėtų ją nuraminti ir mama vėl būtų normali.

"Kas čia?" Paklausiau pilna burna 'Lucky Charms' dribsnių.

"ČIA, princese, yra tavo šių metų pažymių kortelė iš dvyliktos klasės."

Aš nekenčiu, kai mane vadina princese. Atrodo, kad aš mergaitiška, nors tokia nesu. Vietoj apsipirkinėjimo prekybos centre, mieliau pasivažinėčiau riedlente. Ir verčiau skaitysiu knygą, nei eisiu į vakarėlius ar susitiksiu su draugais. Na, ir žaisti su savo šuniu man tikrai maloniau, nei bučiuotis su kokiu nors vaikinu.

Vieną kartą aš tai bandžiau, vakarėlyje. Mažai trūko, kad visa tai baigtųsi ligoninėje, nes vaikino vikrus liežuvis įstrigo mano gerklėje.

"Ir...?" Vėl paklausiau pasilenkdama pažiūrėti dėl ko ji taip nervinasi.

"Nei vieno dalyko nėra aukščiau B."

"Pažiūrėk iš kitos perspektyvos. Nieko nėra žemiau D. Na, tik anglų."

Su pasibjaurėjimo veidu ji vėl patraukė popierėlį. O, kaip ji mėgsta sukelti dramą dėl nieko.

"Tu lašini pieną ant kortelės." Ji pareiškė.

"Na, vistiek šitie pažymiai nevykę." Sumurmėjau ir megztinio rankove nuvaliau aptaškytą stalą.

"Nes tu vidutiniokė."

Aš nurijau dribsnius ir vos nepaspringau, kai jie bandė nusileisti ne į tą gerklę.

"O tai blogai?"

Ji nori, kad aš būčiau tobula. Kaip tos mergaitiškos paauglės iš televizijos laidų. Jos daug dažosi, segasi netikras plaukų sruogeles ir mokosi vien tiktai A balais.

Aš irgi dažausi, nes nesijaučiu patogiai, kai kalba eina apie mano veidą ar kūną (o pasitikiu savim 100%?). Ir taip, retkarčiais aš nusidažau savo plaukus, tačiau niekada nesisegčiau netikrų plaukų sruogelių.

Aš visada įsivaizduoju, kai papūtus vėjui sruogelės ima blaškytis ir merginos paspringsta netikrais plaukais. Ne, ačiū, man to tikrai nereikia.

"Aš noriu, kad būtum aukščiau vidutiniokės." Ji tęsė, nagu krapštydama ant stalo prilipusį purvo gabaliuką.

"Tu turi omeny tobulus balus." Aš ją pataisiau, truputi pikta dėl jos nepasitenkinimo. Ir išvis, jai taip pasisekė.. Juk aš galėčiau vartoti narkotikus ar kiekvieną naktį į namus parsitempti vis kitą vaikiną. O taip aš tikrai nedarau!

Ji jau norėjo kažką sakyti, tačiau aš ją pertraukiau nušokdama nuo kedės ir pasitaisydama savo apdribusį megztinį. O jūs net neįsivaizduojat, kaip ji nemėgo, kai aš tokius dėvėdavau.. pagal ją tai buvo per daug 'berniukiški' rūbai.

Nuo to laiko, tiksliau, prieš 2 metus, kai mano tobulai paklusnus ir geras brolis išvyko į koledžą, ji nori mane paversti jo kopija, žinoma, tik ne rūbų atžvilgiu. Ji nori kad aš nešiočiau sukneles ir aukštakulnius dieną naktį.

Kartais mama mane vadina beverte (kas yra beveik tiesa) bet aš dėl to nesijaudinu. Man niekada nerūpėjo kitų žmonių nuomonė.

"Na, mokykla beveik baigėsi, ir aš nieko negaliu padaryti. O dabar tau leidus aš einu pasivažinėti ried-"

"Man jau pakanka tavo nuotaikų, Delilah! "

Aš susiraukiau, kai ji pašaukė mane mano viduriniu vardu. Turbūt dėl to, kad aš jo nekenčiu. Bet mano mamai nerūpi, kai supyksta, ji ir toliau taip mane šaukia. O tai būna tikrai dažnai.