My New Life/LT. BTSXREADER

Part. 8

Aš vis dar buvau apkabinta Jungkook, tačiau jaučiausi pavargusi, tad užsimerkiau is nejučiom užsnūdau.

Išaušo rytas. Pramerkiau akis, apsidairiau aplink, esu savo kambaryje, bet juk užmigau svetainėje. Kažkas turėjo mane čia atnešti... Uh, nesvarbu laikas keltis.
Išsiritau iš lovos ir nuėjau į vonią, palindau po dušu. Baigusi apsivijau kūną rankšluosčiu ir jau ketinau lipti laiptais žemyn į virtuvę, kai susipratau, kad nuo šiol gyvenu ne viena, o net su septyniais vaikinais...
Na, gera žinia ta, kad nereikės laukti kol kas nors nupirks butą, kuriame gyvenau prieš tai, kadangi pati jį nuomavausi, tad reiks tik pranešti jo šeimininkei, kad išsikraustau.
Vis dar negaliu patikėt, atvykau čia kaip paprasta mergina, nė nespėjus apsiprasti, jau dirbu su BTS.!
Mano mintis pertraukė beldimas į kambario duris.
- Sveika, Y/N, jau atsikėlei? Kaip miegojai? - vos pravėręs duris, tarė Jungkook.
- Labas, lyg ir gerai, - atsakiau. Jungkook akys deja nežiūrėjo į manąsias, jos slinko kažkur žemyn... O Dieve! aš gi tik su rankšluosčiu!
- Jungkook! Prašau išeik! - pasakiau kiek susigėdusi. Jis tik kreivai šyptelėjo ir išėjo. Suėmiau veidą rankomis ir atsisukau į veidrodį. Nuleidau rankas ir taip atidengiau savo raudoniu nudažytus skruostus. Papurčiau galvą ir nusprendžiau apie tai nebegalvoti.
Iš spintos išsitraukiau mėlynus džinsus ir juodą megztinį, susitvarkiau plaukus ir užsidėjau nedidelį kiekį makiažo. Žvilgtelėjau į veidrodį dar kartą. Raudonio ant mano žandų jau nebuvo, gal tai praėjo savaime, o gal jį paslėpiau po makiažu... nusišypsojau.
-Y/N! - kažkas pašaukė mane iš apačios.
- Ateinu! - garsiai atsakiau ir išėjau iš kambario.
Nulipau laiptais žemyn ir mane iškart pasitiko vaikinų šypsenos.
-Labas rytas, Y/N! - pasisveikino Namjoon ir padavė man puodelį kavos. Aš nusišypsojau ir pridėjau puodelį prie lūpų. Įkvėpiau. Visada mėgdavau kavos kvapą, namuose atrodo buvau aplankiusi visas kavines savo mieste. Tai prisiminusi jaučiau kaip mano skruostai pradėjo kaisti, kol galiausiai į puodelį nukrito ašara...
- Y/N? Ar viskas gerai? - paklausė Jimin. Aš nieko neatsakiau, buvau per daug susimąsčiusi, kad apskritai kreipčiau dėmesį kas vyko aplink.
-Y/N? - jis dar kartą pakartojo, tik šįkart kiek garsiau ir uždėjo ranką man ant peties. Aš pagaliau grįžau į realybę ir pažvelgiau į Jimin.
- Ar viskas gerai? - paklausė.
- T-taip, tik pasiilgau namų... - atsakiau ir nusišluosčiau ašaras.
- Nagi, vaikinai, eime pusryčiauti, - pasakiau ir atsisėdau prie stalo.

Baigėme valgyti ir tik tada supratau, jog aš vėluoju į mokyklą! Kaip tik pirmą dieną! Greitai pašokau nuo stalo ir nubėgau į savo kambarį, greitai persirengiau į mokyklinę uniformą, pagriebiau kuprinę ir vėl nuskubėjau žemyn.
-Y/N, pavešiu, - pasakė vienas iš tų vyrų, kurie buvo atėję į saloną. Aš linktelėjau ir kartu išėjome iš namo.

Po kelių akimirkų atvažiavome, kadangi dar neturėjau pamokų tvarkaraščio, tad vos tik įėjau į mokyklą, nubėgau pas direktorių į jo kabinetą.
- Sveiki, pone, atsiprašau, visai pamiršau apie pamokas ir pramiegojau... - pasakiau dar kiek uždususi.
- Viskas gerai, Y/N, pirmos pamokos tau nėra, tad kitą kartą taip gali ir neskubėti. Na, o čia tavo pamokų tvarkaraštis, sekanti pamoka matematika, trečias aukštas ir klasė tiesiai kairėje, - pasakė ir padavė man tvarkaraštį. Aš padėkojau ir išėjau. Vyliausi, kad atėjusi į klasę sutiksiu Yuki, tačiau jos čia nebuvo.
Radau laisvą vietą klasės gale prie lango, tad nuėjau ir atsisėdau. Jaučiausi gan nejaukiai kai mokiniai esantys klasėje pradėjo kažką šnabždėtis ir baksnoti į mane. Nusprendžiau tiesiog nekreipti dėmesio, pasukau galvą į šoną ir žiūrėjau į kitus mokinius lauke žaidžiant krepšinį. Kadangi augau Lietuvoje, tad nuo mažens mėgdavau žiūrėti krepšinio rungtynes.
Staiga, suskambo skambutis ir į klasę įėjo mokytojas.

*Po pamokų*
Nebuvo taip blogai kaip tikėjausi, žinoma, buvo kiek nuobodu, bet taip būna visada... Išėjau iš mokyklos ir ėjau link buto, kurį nuomavausi prieš persikraustant pas vaikinus. Vis dėlto reikėjo pasiimti savo likusius daiktus.

Kai atėjau, šeimininkė jau buvo ten, ji pasitiko mane su šypsena, apėjome visus kambarius, na ji turėjo įsitikinti, kad viskas tvarkoje. Ji padėjo man susikrauti likusius daiktus ir aš paskambinau tam pačiam vyrui, kuris šįryt mane atvežė į mokyklą. Aš atidaviau buto raktus šeimininkei ir ji mane apsikabino, palinkėdama sėkmės. Sukrovėme lagaminus į automobilio bagažinę ir vyras pavežė mane iki salono.
- Ačiū, pone, - padėkojau ir jau ketinau išlipti.
- Na, baik, Y/N, tai per daug oficialu. Vadink mane John, - pasake ir nusišypsojo. Aš taip pat šyptelėjau ir išlipau iš automobilio. Stebėjau kaip jis nuvažiuoja. Staiga kažkas mane apkabino.
- Y/N! - suklykė ir mane stipriai suspaudė. Iš balso galiu pasakyti, kad tai Yuki.
- Yuki, sveika! Ar jūs jau pasiruošusios? - paklausiau, kadangi merginos planavo aprodyti man miestą.

Pradėjo temti, todėl nusprendėme, kad būtų laikas mūsų ekskursiją pabaigti. Mes grįžome prie salono ir ten manęs jau laukė John.
Mes atsisveikinom ir aš įlipau į automobilį.
- Sveika, pasilinksminot? - paklausė John ir užvedė automobilį.
- O taip! - išsidrėbiau galinėje sėdynėje ir nusijuokiau.

- Na va, namai, - pasakė John. Na štai ir vėl... ir vėl jaučiu kaistant skruostams bei ašaroms kaupiantis akyse...

Buvo jau tamsu, tad persirengiau ir kritau į lovą. Užmerktom akim vis dar mačiau tą dieną kai išvykau iš namų... iš savo namų...
Nė nepajutau kaip pradėjau verkti... kol galiausiai užmigau.

————————————————————
Atsiprašau, kad teko tiek daug laukti naujos dalies, bet štai ir ji!
Tikiuosi patiko! 😄❤️

Taip pat jeigu turite kokių pasiūlymų ar pastebėjimų nesidrovėkit ir palikite juos komentaruose!