Devil Cupid (BAIGTA)

21 dalis

Praėjus keliems mėnesiams atėjo mano laimingiausia diena. Kad ir kaip būtų liūdna man, jog tėvas neves šiandien manęs už parankes prie altoriaus, bet nenukabinu nosies, nes lydės mane Albert. Pastarąsias dienas, aš, teta ir Jaida praleidome prie vestuvių planavimo. Aišku dar ir prisidėjo Jordan su Franku. Buvo daug darbo, kuris vis dar nesibaigė, tačiau rezultatas pačių vestuvių yra labai gražus. Nusprendėme nedaryti iškilmingų vestuvių, tad pakvietėme tik artimiausius draugus bei gimines. Vestuvės bus mūsų sode. Vaizdas buvo nerealus, kai pradėjome jį puošti. Labiausiai tetai patiko mano vestuvinė suknelė. Prigludusi pieno spalvos, ilga iki pat žemės, be rankovių mamos suknelė. Devėdama ją, jaučiau, lyg ji būtų šalia manęs.
Paslepiau su Jaidos pagalba kelias sruogas po savo apatiniu kuodu ir įsivėrusi tetos dovanotus sidabrinius auskarus apsisukau aplink jas kelis kartus. Jos nusišypsojo plačiausiomis šypsenomis ir apkabino mane. Staiga, kambaryje, jau stovėjo su kostiumu ir gėlėmis Albert. Jis pažvelgė į mane ir pasitrynė akis. Pati vos neapsiverkiau pamačiusi jo reakcija, tad nuskubėjau jį apkabinti. Mes patyrėme daug ko, kaip šeima ir išsiskirti nežadame...

Atsidususi su Albertu įžengėme į sodą. Iškart visi prisiminimai sugrįžo. Nuo pirmo įspūdžio, kalbėjimo su Franku prie arbatos apie Jordano vaikystę, šaltyje išdarinėti nesąmones jacuzzije, pasipiršimas mėnulio šviesoje iki pat pavasario, tarp žydinčių medžių, stebuklingų bei netikėtų vestuvių. Kaip laikas greitai praėjo, jog nesusigaudžiau, kad greitai baigsiu akademija su pilvu. Gal kitiems atrodo keista, bet po velnių, man jau 24-veri! Senelė tokių metų jau laukėsi mano tetos.

-Netekau žado pamatęs tave.-sušnipždėjo vyras, kai Alberto ranka pasiekė jo ranką.

-Nemeluok.-šyptelėjau.

-Nemeluoju. Myliu tave kokia tu esi.

-Net ir jeigu būčiau pakvaišusi nuotaka?

-Net ir tokią.-nusijuokėm ir į mus staiga teta pažvelgė sudrausmintu žvilgsniu. Pavarčiau akis. Gyvenimas ir vėl klostosi puikiai, iki mūsų pačios pirmosios kovos po vestuvių. Susipykome dėl man nepatinkančio pyragėlio kvapo...

-Gal gali jį išmesti?

-Kodėl turėčiau? Aš valgau.

-Man nepatinka jo kvapas.

-Mieloji, mes šitą pyragėlį nusipirkome prieš dvi dienas.

-Ir jis sugedo.

-Gerai. Tada važiuoju kartu su Franku į prekybos centrą dažų.

-Kam?

-Mūsų berniukui.

-Gims mergaitė.

-Iš kur žinai? Juk prašėm daktaro nesakyti.

-Moters intuicija.

-Kažko tu man nesakai.-sukryžiavo jis rankas.

-Aš tave pažįstu.-atsidusau.

-Puiku. Tu žinojai, kad gims mergaitė ir man nesakei?

-Nekelk balso.-pasijutau blogai.

-Aš ir nekeliu. Tiesiog sakau, jog būčiau nudažęs kambarį mėlynai ar kokia kitokia spalva.

-Jordan.

-Ne, aš nieko nesakau, bet kitą kartą norėčiau, kad man pasakytum. Nesinori, jog mašinos būtų mūsų mergaitės hobis ar kokie sunkvežimiai. Žinau, kad būna visokių vaikų, bet nenorėčiau to.

-Jordan!-suraukiau antakius ir jis pagaliau atsisuko į mane.-man nubėgo vandenys.

-Ot velnias,-suburbėjo jis.-Frank!

-Jai nepatinka kai mes pykstamės,-pažvelgiau į jį, kai jis vedė mane link mašinos.-gims dviem dienom ankščiau.-nusijuokėm abu, bet ir vėl priėjome prie panikos, tiksliau Jordan, negu aš. Visą kelią liepė man gyliai kvėpuoti, o dar sakė, jog pamokos nėščiosioms su vyrais yra didžiausia nesąmonė ir jam gėda. 1:0 mano naudai.

Po gerų kelių valandų, jau laikiau savo mergytę rankose, kol šalia stovintis vyras bandė sulaikyti ašaras. Šyptelėjau pagalvojusi, kas bus kai mūsų mažylė susiras berniuką? Tikriausiai bus kova iki pat kraujų, bet mama, aš, neleisiu jos nuskriausti. Būsiu jai draugė, sesuo ir pati geriausė mama. Daugiau niekas mūsų netrukdys ar bandys mus išskirti žiauriausiais būdais. Mes būsime stipri šeima. Tikiuosi...

The End

Well, štai ir istorijos pabaiga. Dėkoju visiems kurie vote'ino ir komentavo 🥰
Na, o dabar iki susitikimo naujoje  istorijoje hehe 😉

Vote!