Endoros pasaulio kronikos. Naikintojo Žymės Prakeiksmas

« Pirmas skyrius »

Didelėje patalpoje, paskendusioje prietemoje, pasigirdo nevalingas menkas garsas, primenantis virpantį kvėptelėjimą, o gal dejonę. Tyloje tai nuskambėjo kaip šūvis, o silpnas aidas krūpčiojo, atsimušdamas į plikas kameros sienas. Pro nedidelio grotuoto lango plyšius skverbėsi menka šviesa. Šis balkšvai gelsvas spindulys vos lietė drėgnas patalpos sienas, o grindinys ir kameros kampai skendėjo juoduose šešėliuose.

Netikėtai ant sienos silpnai sumirguliavo šviesos ruožas, lyg kas būtų palietęs vandens paviršių. Šešėliuotoje kameroje, ant sienos, buvo galima įžiūrėti rankos kontūrus su ilgais plonais pirštais. Rankos savininkas sėdėjo ant siauros akmeninės palangės, nevalingai palietė grotos metalą. Būtybė sunkiai prisiversdama atlošė galvą, kol ši palietė sieną ir apsiblaususias akis nukreipė į gatvę, tiksliau į vos regimą tamsaus dangaus lopinėlį, kurį užgožė aukšti medžiai.

Atsuktas veidas išryškėjo ir įgavo žmogišką – jaunos merginos pavidalą. Juodų suodžių dėmės slėpė pablyškusią veido odą, o burna buvo perkreipta kančios. Šviesių plaukų kupeta susivėlusi ir sulipusi nuo purvo, permesta ilsėjosi ant peties. Nuogos rankos ir pėdos taip pat buvo purvinos, vietomis matėsi apdegimai. Netverdama įkalinimo ir tylaus sielvarto, ji užmerkė akis, pro kurias pabiro ašaros. Manė, kad jas visas išverkė, tačiau klydo. Didelės, kaip pupos, ritosi purvinu veidu, kol pasiekė prarają ir tykštelėjo ant apnuoginto kaklo.

Staiga kilo bruzdesys. Mergina papurtė apsunkusią galvą. Bruzdesys pavirto metalo skambesiu, kai staiga su trenksmu į sieną atsilapojo kameros durys. Buvo jas ir pamiršusi. Atrodė, kad siena jas pasiglemžė, kai ją čia įmetė ir paliko.

Kamerą nutvieskė ryški, tiesiog akinanti šviesa, todėl mergina apatiškai, bet instinktyviai pradėjo mirksėti. Negirdėjo jokio garso, jokio krepštelėjimo, ar kvėptelėjimo. Prisidengusi akis ranka, pasuko galvą, kur siaurame tarpduryje žiojėjo tuštuma.

Sutrikusi, bet nė kiek nesusidomėjusi, ji nukreipė žvilgsnį į tuščią sieną. Vos pastebimai, tarpdurio erdvę užpildė juodas siluetas. Nuo jo mantijos vilnijo ir raitėsi ploni it siūlai tamsūs ratilai. Šie be garso šliaužė ir brovėsi link sėdinčios kalinės, paskui save palikdami šalnos ruožus.

Mergina sudrebėjo. Šalta kamera tapo dar vėsesnė, iš burnos ėmė sklisti balti garų tumulai. Tamsiųjų ratilų gijos lyg vynuogienojai korėsi metalinių durų vyriais ir šie sudžeržgė kaip seno rūkoriaus balsas. Pasyviai sėdėjusi ir į nieką nekreipusi dėmesio, kalinė krūptelėjo.

– Tai gal pagaliau teiksiesi atkreipti dėmesį, kad esi ne viena? – nuskambėjo balsas.

– Lankymo valandos jau seniai praėjo, – tyliai atsakė ir pati nustebo, kad jos balsas visiškai nedrebėjo.

Vis dar nesiryždama pasukti galvos ir pažiūrėti, kas ją aplankė, kalinė užmerkė akis. Iš balso suprato, kas pasirodė.

– Nesijuok iš manęs, atėjau tavęs aplankyti. Neapsimesk, kad nežinai, dėl ko aš čia, Katerina Al'Kobat.