*(Liet. - panikos priepuolis)
Tas klyksmas sudaužė mano kambario langus. Nejuokauju. Buvo toks stiprus ir galingas, jog neatlaikęs stiklas sutrupėjo į tūkstantį gabaliukų.
O siaubingas garsas toliau aidėjo ir gaudė it koks varpas, atsimušė į kambario sienas lyg aidas ir virpino ora. Jis kėlė nenumaldomą troškimą užsidengti ausis ir susigūžti; įsikniaubus į kelius laukti, kol tos ausų būgnelius sprogdinančios bangos nurims. Tad taip ir sėdžiu jau kuris laikas.
Bet jos nerimsta. Prie pilvo priglausti keliai jau seniai nutirpo, o ausis užspaudusias rankas ėmė traukti mėšlungis, tačiau pražūtingas garsas vis dar sukosi ir sukosi kambaryje.
Su ašaromis akyse žvelgiu į ant žemės išsibarsčiusius lango stiklo gabaliukus, nes žinau, kad bet kurią akimirką galiu taip pat subyrėti - mane bjauriai pykina, maudžia pilvą ir dilgčioja smegenyse... skauda viską. Viską viską viską
Koks subjektyvus dalykas tas VISKAS ir kokius skirtingus dalykus jis kiekvienam žmogui reiškia... Galėčiau dabar pafilosuofuoti, bet negaliu susikaupti,nes garsas pjauna smegenis.
Šukės ant žemės ima lietis - akis aptemdo jau tikrai nevaldomos didžiulės ašaros. Tas klyksmas niekada nesibaigs. Jis atėjo manęs.
NEPASIDUOSIU - suinkščiu pro sukąstus dantis. Aš... aš spausiu ausis dar stipriau!!!
Bet mano rankos jau nutirpo, todėl jos nusvyra žemyn ir tą akimirką klyksmas perveria kūną. žiobteliu ir sustingstu nuo begalinio skausmo.
O tada imu kosėti krauju. Šlykštus skonis, tiek tegaliu pasakyti. Ir vaizdas... vaizdas graudus - matau,kaip ant krūtinės tyška ir į drabužius geriasi tamsiai raudoni purslai. Klyksmas mane ryja,o ašaros vis dar teka skruostais.
Jos teka net tada kai mane apleidžia gyvybė.
2020m. kovas
YOU ARE READING
Psyché
RandomIš manęs Į mane Mintys, žodžiai ir begalinis pasimetimas kasdienybės butaforijoje. Traukiu lauk dulkėtus archyvus, gimusius septyniolikos metų embriono besivystymo procese. Naivu, vaikiška ir kvailai filosofiška, bet nepaprastai intymu. Sveiki atv...
