Neturiu nieko prieš dirbtinį intelektą. Tikrai ne. Manau, kad jis naudingas, ypač kai reikia pataisyti klaidas, peržiūrėti sakinius ar padėti, kai pritrūksta kokios informacijos. Bet kai naudoji jį tam, jog parašytų visą istoriją už tave, o paskui dar vadini save rašytoju – tai ne kūryba, o saviapgaulė.
Rašymas nėra tik paprastas žodžių rinkinys. Tai naktinės abejonės, ištrinti skyriai, ašaros ir triumfo akimirkos, kai pagaliau parašai tą vieną, tobulą eilutę. AI niekada to nesupras, jam neskaudės, kai veikėjas mirs, o rašytojas patirs viską, ir būtent tai daro kūrybą tikra.
Ir kodėl apie tai kalbu? Neseniai susidūriau su autore, kuri rašo istorijas, naudodamasi AI. Ir ne, aš jos neužpuoliau, tik paaiškinau, kodėl verta kurti pačiam, nes tik taip gali tapti geresniu kūrėju. Bet ji ištrynė savo paskyrą ir po to susikūrė naują, kur ir vėl darys tą patį, jau apsimesdama kitu žmogumi. Apmaudu, siekiau ne smerkti, o tik priminti, kad kūryboje svarbiausia autentiškumas.
Dirbtinis intelektas – puikus įrankis, bet tavo pasaulio, tavo žodžių ir jausmų niekas nesukurs už tave. Jei nori būti rašytojas – rašyk, suklysk ir perrašyk, bet viską daryk iš širdies, nes tik taip gimsta tikra istorija, net jei ji ir nėra tobula. ❤️
