„Ar tai, ką mes vadinome „kultūra”, dvasia, siela, tai, ką mes vadinome gražiu, šventu dalyku, nebuvo vien šmėkla, ar nebuvo tai seniai mirę ir tik mums, keletui kvailių, dar atrodė tikra ir gyva? O galbūt tai iš viso niekada nebuvo tikra ir gyva? Galbūt tai, ko mes, kvailiai, siekėme, visada tebuvo fantomas?” - aš nežinau ir, jei atvirai, žinoti nenoriu. Šis fantomas toks žavingas ir jautrus, kad norisi pasilikti šalia jo dar valandėlei ar kelioms...