Žinau, kad retai dabar jau būna aktyvumo šioje anketoje, bet prašau dar neprarasti vilčių. Nėra taip, kad nerašau. Tiesiog neskubu kažką kelti, lėtai dirbu su istorija ir nekantrauju su jumis ja pasidalinti. Tačiau dažnai nebaigiu istorijų, kai kone iškart pradedu tekstą publikuoti. Tad šį kartą bandau išlikti kantri ir nepasiduoti norui parodyti jums naujausią savo kūrinį. Galiu tik išduoti, kad jos įžangą yra įkelta į istorijų pradžių albumą
Be to, štai mažas trupinėlis iš istorijos, jei jums įdomu:
Kažkada iš tos vietos jis pakeldavo į mane akis, veidu nuslinkdavo liūdesio šešėlis ir žvilgsnis vėl nusileisdavo. Man suspausdavo širdį matant, kaip brolis jaučiasi svetimas netgi savoje šeimoje, bet niekada taip ir neišdrįsau nieko pasakyti. Prie šeimos stalo tik tuščiai atsakinėjau į klausimus.
"Kaip sekasi mokykloje?"
"Puikiai."
"Ar dalyvausi pavasario šokiuose?"
"Be abejo."
"Ar koks berniukas tave jau pakvietė?"
"Taip, mama, pakvietė."
"Ar sutikai?"
"Žinoma, kad ji sutiko." - man nespėjus net prasižioti, kad atsakyčiau į tėčio klausimą - tai pirmiau padarė mama ir pokalbis nutrūko, po jos irzlumo proveržio net ir tėvai patys nebeturėdavo ką pridurti. Taip ir baigdavome vakarienę, Neiras beveik visada palikdavo nepaliestą maistą, tačiau iš savo vietos pakildavo paskutinis. Net kai indai jau būdavo suplauti, tėtis žiūrėdavo vakaro naujienas, mama skaitydavo svetainėje, o aš ruošdavausi užsidaryti savo šviesiame kambaryje ir apie tai daugiau negalvoti, jis sėdėdavo prie tusčio stalo. Tarsi lauktu kol kuris nors sugrįšim ir pagaliau paklausim: kas negerai? Ar galime tau padėti?
