vis grįžtu prie Netobuli, tai “slow burn” istorija, skaitau ir grožiuosi, noriu kad mano ląstelės ją atmintų. ta pabaiga, tai visiškai tokį kabliuką paliko.. nors imk ir kauk vilku, kaip norisi sužinoti kas toliau. draugystė, abiejų pamąstymai ir tas abipusis jausmas, kurio nei vienas garsiai taip ir nepasako. visiškai, jau tikiuos iš šio teksto galima suprasti, ji mane pakerėjo. aš dar vis tikiuos to tęsinio ir pabaigos (aišku laimingos), jos labai reikia!
AČIŪ UŽ KŪRYBĄ