Nežinau, ką veikiu savo gyvenime ir ką norėsiu veikt. Esu labai banali, niekuom neišsiskirianti persona. Ne ypatingai gerai piešiu, ne ypatingai gerai rašau, ne ypatingai gerai gaminu ir ne ypatingai gerai gyvenu. Rodos, viskas pakankamai neblogai sekasi, bet talentų jokių atrast nesugebu. Kaip ir nesugebu atrast savęs.

Myliu Vilnių. Ypač senamiestį. Raudoni stogai ir akmenimis grįstos gatvės - mano meilė. Neįsivaizduoju, kuom mane taip traukia šis miestas. Juk pati gyvenu toli gražu ne geriausiame rajone, kur pilna toli gražu ne geriausių žmonių. Turėčiau norėt lėkt iš čia vos pabaigus mokyklą, bet kažkodėl taip nėra. Aišku, norėčiau gyvent normalesnėje miesto vietoje, bet kol kas mane tenkina ir ši.

Turiu kažkokį nepaaiškinamai keistą muzikos stilių. Jis keičiasi kas pusę metų, o kartais ir kas kelis mėnesius. Pastebėjau, kad man visada labiau prie širdies buvo ne popsas, o seniena ir keisteliena. Klausau senų lietuviškų ir užsienietiškų dainų. Tokių kaip ,,Margarita", ,,Tu vėjo paklausk", ,,Sweet dreams" ir taip toliau. Ir dar klausau Alinos Orlovos. Mama pasakė, kad Alinos balsas kaip kankinamos katės. Kartais įžvelgiu tai, bet man begalo patinka. Dar ne per seniausiai dievinau AC/DC ir Nirvaną. Ir man vis dar patinka visa tai, tik galbūt jau nebe taip stipriai.

Ir aš neįsivaizduoju, kam tai parašiau ir kas tai skaitys.