Dažnai mėgstu būti viena ir, žiūrėdama į vieną tašką, bei klausydama garsios tylos, filosofuoti mintyse. Mano mintys gilios kaip bauginančios bedugnės, o kai į jas per giliai nubrendu pradedu skęsti..... Jeigu manęs niekas neišgelbėtų aš nugrimzčiau gilyn į beorę erdvę, kur mane nešiotų neįmanomi vėjų gūsiai, bei kutentų pėdas melancholiški vabzdžiai, ciniškos gėlės ir skverbtūsi gilyn į protą kol galutinai pasisavintų mintis. Dažniausiai mane pažadina aplinkiniai iš mistiškos "mirties" ir galvoja, kad aš kosmose skrajoju- vieniša jaučiuosi..... bet ne aš mėgstu būti viena ir vėl skęsti minčių mariose.